Galbūt problema ta, kad esu kiek berniukiška ir per daug
savimi pasitikinti. Nelankiau ir nelankau jokių sporto būrelių, tačiau esu labai sportiška. Visi vaikinai žino mane, bet vengia, nes
žino – galiu apsiginti. Nemėgstu vaidinti silpnos ir trapios, nes tokia nesu. Neklykiu
kai ko nors išsigąstu, nedarau to, kas pažeidžia mano išdidumą.
Nesijaudinčiau, kad neturiu vaikino jei ne:
1.Daugelis mano draugių turi ar turėjo vaikinus.
Aš jaučiuosi nejaukiai, kai jos pasakoja, ką kartu veikė…
2.Yra vienas vaikinas, kuris man labai patinka, tačiau jau seniai žinau, kad
jis man neprieinamas. Tarp mūsų yra trijų metų skirtumas.
3.Vaikinai šaiposi iš manęs ir vadina vaikinu.
Patyčios labai vargina ir trukdo susikaupti mokslams.
Šios problemos neatrodo svarbios, bet kai tai tęsiasi daugiau nei
trejus metus, tai jau darosi nebe juokinga.
Negaliu išvengti nuolatinio
galvos skausmo dėl streso. Gal galite patarti?
Atsakymas: perskaičius tavo laišką, iš pradžių pasirodė, kad su tavimi tikrai viskas yra gerai. Tu protinga, graži, stipri, simpatiška. Tau pačiai iš savęs juokinga. Turiu omenyje, ką parašei apie pagalbos šauksmą.
Tada pradedu suprasti tave tikrą: nepasislėpusią ir nevaidinančią supermerginos, jautrią ir vienišą paauglę, panašią į pasiklydusį ir pasiutusį berniuką.
Tu esi tikras prieštaravimų kamuoliukas, kuris pats susipainiojo savyje. Nes viena vertus, tu sakai, kad viskas gerai: gerai sekasi mokslai, tu esi graži, bet kita vertus, tu neturi tikrų draugų: merginos, tau atrodo, tyčia tave erzina kalbomis apie vaikinus, vaikinai vengia tavęs, nes gali nuo tavęs „gauti”.
Tau tikrai sunku ir nesaugu, tu turi viską sudėlioti į lentynas. Tu nebūtinai turi visą laiką aršiai ginti savo erdvę, nebūtinai iš karto žodžiais arba veiksmais atstumti, kas tik prie tavęs prisiartina.
Pavyzdžiui, įsivaizduok, kad pagrindinėje miesto gatvėje stovi namas. Aplink jį didžiausia tvora su dygliais, aplinkui iškastas platus vandens griovys, milžiniški geležiniai vartai, visur stebėjimo kameros, vaikšto ginkluoti sargybiniai, laksto šunys, baisiausiai lodami. Visur tvyro įtampa. Tas namas – tai tu pati. Tokios gausios priemonės skirtos tavojo „aš“ apsaugai, aš suprantu.
Tau atrodo, kad atsitiks kažkas baisaus. Tu stengiesi elgtis berniukiškai, kad netyčia nepasirodytum silpna. Tik tavo gatvėje niekas nepuola ir neatakuoja kaip per karą. Todėl tau užteks ir paprastesnių apsaugos priemonių – gyvatvorės ir gerų medinių durų.
Tau tikrai pavyks išsaugoti išdidumą, savarankiškumą ir savąjį „aš“, netgi jeigu būsi kartais ir švelnesnė ar linksmesnė, ir romantiškesnė. Tau padės nesugniužti neperdėta savisauga.
Galima atšaukti pavojaus signalus, kai įsitikinsi, kad nėra jokio didelio pavojaus pasirodyti su gėlėta suknute šventinį vakarą, žmonės tau taip pat bus švelnesni ir tau bus lengviau ir paprasčiau bendrauti. Tada ir vaikinui, kur vyresnis, bus šansų atkreipti į tave dėmesį.
Ką žinai, gal jis taip pat bijo nuo tavęs „gauti“.
Tau nieko netrūksta, tu ieškai savęs pakeliui iš vaikystės į jaunystę. O stotelė, žinai, kaip vadinasi. Paauglystė.
Rašykite ir klauskite psichologės el. paštu psichologija@delfi.lt.
Atsakymai pasirodys DELFI gatvės rubrikoje „Psichologas pataria”.
