„Visai neseniai perskaičiau jaunosios Rūtos laišką, atsiųstą į jūsų redakciją. Rūta savo laiške rašė apie nenusisekusius santykius su vyresniu vyru. Norėčiau papasakoti savo istoriją, kuri Rūtos išsakytajai yra visiškai priešinga.
„Vyresnio vyro ir jaunesnės merginos santykiai yra apipinti mitais. Mano istorija tik parodo, jog tokie ryšiai ne tik gali užsimegzti greitai, staiga, bet ir būti stabilūs bei patvarūs.
Viskas prasidėjo 2015 m. rudenį. Tuo metu man buvo 23 metai. Neseniai mane buvo palikęs vaikinas – išdavė mane su naktiniame klube sutikta mergina. Maniau, jog tai tebus trumpalaikis nuotykis, tačiau jis pareiškė, jog ją įsimylėjo ir nori skirtis. Neįsivaizduojate, kiek ašarų tuomet išliejau – tai buvo pirmoji mano meilė, su kuria draugavome nuo pat mokyklos laikų. Man buvo be galo skaudu. Kadangi buvome vienmečiai, jis taip pat pareiškė, jog dar yra jaunas ir trokšta išbandyti santykių sferoje naujovių, todėl nors mane ir myli, trokšta išsilakstyti. Aš, priešingai, nors buvau jauna, niekada nejaučiau poreikio lakstyti po naktinius klubus, buvau šeimyniška, todėl tokie jo žodžiai man buvo nesuprantami.
Prabėgo pusė metų. Vis dar jaučiausi tarsi sugniuždyta – viskas man priminė jį, mano buvusįjį. Mintyse sau teigiau, jog niekuomet daugiau nesusitikinėsiu su vienmečiu, mat jiems terūpi tik lakstyti su draugais po naktinius barus ir mėgautis laisve. Troškau, jog gyvenime atsirastų keleriais metais vyresnis žmogus, tačiau net nenumaniau, jog horizonte pasirodys daug brandenis asmuo.
Įsidarbinau vienoje įstaigoje administratore. Darbas nebuvo iš lengvųjų – nors moku komunikuoti, esu lėtesnė, todėl kai reikėdavo vienu metu atlikti šimtus darbų, pradėdavau stresuoti. Per keletą mėnesių nuo darbo pradžios sulysau taip, jog savęs neatpažindavau veidrodyje. Tuo metu nesijaučiau turinti gyvenime žmonių, kurie mane palaikytų.
Vieną niūrią rudens dieną į mūsų įstaigą atėjo šalimais įsikūrusios draudimo kompanijos vadovas. Vos išvydusi jį pamaniau: oho, koks dailus, brandus vyras. Nors veide buvo matyti prabėgusių metų žymės, jo kūnas buvo pasakiškas – matyti, jog jis sportuodavo bei prisižiūrėjo mitybą. Tiesą pasakius, man atrodo, jog tuo metu jis manęs net nepastebėjo – labai skubėjo, padavė reikalingus dokumentus ir išbėgo pro duris, į mane mesdamas skubų žvilgsnį. Niekada gyvenime nebuvau susižavėjusi vyresniu vyru – buvau dar labai jauna, todėl į tėvus man tinkantys vyrai paprasčiausiai nepatraukdavo mano dėmesio.
Visgi su Rolandu (vardas redakcijai žinomas) buvo kitaip. Negalėjau apie jį negalvoti. Jis ofise apsilankė ir kitą dieną, tą kartą maloniai pasišnekučiavome, jis pasiteiravo mano vardo, paklausė, ar ką nors valgau, nes atrodau labai liesa, pasidomėjo, ar man patinka čia dirbti. Neneigsiu, man patiko tai, kas sklido iš jo – ramybė, harmonija, tačiau kartu vyriškumas bei tvirtumas. Jo balsas mane užbūrė, buvo toks sodrus, žemas. Tiesą pasakius, pirmiausia, ko gero, ir atkreipiau dėmesį į jo nuostabų balsą.
Niekada gyvenime nebuvau susižavėjusi vyresniu vyru – buvau dar labai jauna, todėl į tėvus man tinkantys vyrai paprasčiausiai nepatraukdavo mano dėmesio
Rolandas ilgai nedelsė. Ko gero, pajuto, jog aš jam pradėjau simpatizuoti nuo pačio pirmo susitikimo. Po dar keletos apsilankymų jis pasiteiravo, ar aš turiu vaikiną ir pakvietė mane vakarienės. Maniau, man širdis nusiris į kulnus. Sutikau, bet nežinojau, kaip elgtis. Jis – galantiškas, stilingas, pasiturintis vyras, o aš paprasta, su mama gyvenanti jauna mergina, kuri tikrai nebuvo panaši į rafinuotą damą.
Drebėjau prieš susitikdama su juo. Rolandas pirmo pasimatymo metu atvažiavo manęs pasitikti į namus. Buvau įspėta, jog važiuosime į prašmatnų restoraną, tačiau jis paminėjo, jog neprivalau laikytis etiketo ir puoštis. Buvo net nejauku, kai į mano daugiabučio namo kiemą įvažiavo jo prabangus Lexus automobilis.
Tas vakaras buvo nuostabus – komplimentai, nuostabi aplinka ir kerinti Rolando šypsena. Aš niekada dar taip nesijaučiau – su savo buvusiu vaikinu nebuvau patyrusi nieko panašaus. Iš pradžių maniau, jog Rolandas tenori tik trumpalaikių nuotykių – juk buvau jauna, graži, o jis, pasirodo, turintis žmoną bei du vaikus. Apie tai jis man užsiminė jau pirmojo pasimatymo metu. Nujaučiau tai, tačiau kažkodėl vistiek rizikavau.
Sekantys du mėnesiai buvo nuostabūs. Net ne šis žodis – tai buvo tikrų tikriausia pasaka. Savaitgaliais ištrūkdavome į kurotus, Palangą, Druskininkus, Birštoną ir pamiršę visą pasaulį mėgavomės vienas kitu. Žinojau, jog aš toji, kuri skiria šeimą, puikiai numaniau, jog Rolando jausmai man stiprėja ir jog viskas krypsta ne tik pasilinksminimų vaga. Aš Rolandui nebuvau vien aistrų objektas – jis atvėrė man širdį, papasakojo įvairias nuoskaudas ir net prasitarė, jog su savo žmona niekuomet taip atvirai nekalbėjo. Mano mylimasis teigė, jog aš puiki psichologė ir sugebu išklausyti.
Aš jį įsimylėjau labai greit. Ko gero, didžiausią įtaką meilei padarė mūsų savaitgalio kelionė į Romą. Tuo metu pradėjau jausti, jog jei prarasčiau Rolandą, nustočiau egzistuoti. Žinojau, jog jis turi šeimą, žinojau, jog jo grįžus laukia du mylintys berniukai, tačiau tuo metu man labiau rūpėjo mano santykis su juo. Be to, santuoka braškėjo – nors Rolando žmona buvo įsitikinusi santuokos tvirtumu, jis teigė, jog nori skyrybų, kad namuose nebesijaučia mylimas bei gerbiamas. Aš, anot jo, buvau ta, kuri jo neengia, visuomet išklauso.
Aš Rolandui nebuvau vien aistrų objektas – jis atvėrė man širdį, papasakojo įvairias nuoskaudas ir net prasitarė, jog su savo žmona niekuomet taip atvirai nekalbėjo.
Rolando ir jo žmonos skyrybų procesas man buvo be galo skaudus. Tuo metu jau gyvenome kartu nuomojame bute ir jis labai išgyveno. Žinojau, jog jis tikra šeimos žmogus, be galo mylintis savo berniukus, bet nebegalintis gyventi su žmona, kuri nuolatos jam moralizuoja, yra viskuo bepatenkinta, taip pat ją valdo pykčio priepuoliai. Iš Rolando pasakojimų susidariau nuomonę, jos viskas pasikeitė jiems susilaukus vaikų – jo žmona tapo be galo irzli, ją nuolat apimdavo nuotaikų kaitos.
Sužinojusi apie mus, Rolando žmona pradėjo terorizoti ne tik jį, bet ir mane. Kartą, man leidžiant laiką mūsų su Rolandu bute, ji paskambino į duris ir įsiveržė į kambarį. Nors iš pradžių teigė norinti gražiai pasikalbėti, ji pradėjo isterikuoti, verkti, pradėjo pasakoti istorijas apie vaikus, net teigė nusižudysianti, jei Rolandas ją paliks. Nežinojau, kaip reaguoti – maniau, jog Rolandas kiek perdeda vadinamas ją psichiškai nestabiliu žmogumi, tačiau susidūrusi su ja ir aš taip pradėjau manyti.
Su Rolandu kartu gyvame jau daugiau nei metai. Skyrybų laikotarpis buvo labai sudėtingas, tačiau šiuo metu Rolandas atsigavo, vėl pradėjo mėgautis gyvenimu. Kartu planuojame keliones, džiaugiamės draugija, aš bendrauju su jo vaikais ir puikiai sutariu. Žinoma, mintyse vis pagalvoju apie mūsų bendrus vaikus, tačiau dar per anksti. Viskas turi nusigulėti, pasimiršti. Labai jį myliu ir gailiu tų merginų, kurios susidėjo su jų nevertinančiais vyresniais vyrais. Aš savo laimę radau, linkiu rasti kiekvienai iš jūsų“
