Apie masturbaciją dažnai kalbama puse lūpų arba ji vis dar apgaubiama gėdos sluoksniu. Daugeliui tai buvo tema, apie kurią niekas normaliai nepaaiškino – tik leido suprasti, kad „galima, bet geriau nekalbėti“.
O juk iš tiesų tai nėra nei paslaptis, nei problema, nei pareiga. Tai viena iš galimų patirčių, per kurią žmogus gali pažinti savo kūną, pojūčius ir ribas. Arba – visai ne. Ir abu šie pasirinkimai yra vienodai galiojantys.
Masturbacija nėra „būtina“
Žmogus neprivalo masturbuotis. Kaip ir neprivalo turėti sekso, orgazmo ar bet kokios konkrečios kūniškos patirties. Jei tau tai neįdomu, nemalonu ar šiuo gyvenimo etapu visai neaktualu, tai nereiškia, kad su tavimi kažkas ne taip. Kūniškas santykis nėra lenktynės ar raidos schema, kurią visi turėtų pereiti vienodu tempu.
Tai ne apie rezultatą
Vienas didžiausių spaudimų, susijusių su masturbacija, – orientacija į orgazmą. Lyg tai būtų vienintelis tikslas, rodantis, ar patirtis „pavyko“. Tačiau kūniška patirtis nebūtinai turi vesti prie kulminacijos.
Kartais tai gali būti smalsumas. Kartais – atsipalaidavimas. Kartais – noras pabūti su savimi be lūkesčių. O kartais – visai nieko ypatingo. Ir tai taip pat patirtis. Kai nuimamas reikalavimas „kažką pasiekti“, atsiranda daugiau vietos paprastam klausimui: ką aš iš tikrųjų jaučiu?
Klaidingi įsitikinimai apie masturbaciją
Nors gyvename laikais, kai informacijos netrūksta, apie masturbaciją vis dar sklando mitai, susiformavę dėl tylos ir klaidingų įsitikinimų.
Kai kurie jų skamba absurdiškai, bet būtent todėl yra tokie patvarūs – niekas jų rimtai nei paneigia, nei paaiškina.
Masturbacija nesukelia regėjimo sutrikimų, galvos skausmų. Kūnas nuo to „neišsikraipo“ – lytiniai organai dėl masturbacijos nei susitraukia, nei išsitempia, nepakeičia savo formos, spalvos ar jautrumo, išskyrus laikinus pokyčius, natūraliai atsirandančius susijaudinimo metu.
Ji taip pat nestabdo augimo, neturi neigiamo poveikio vaisingumui ir „nesugadina“ lytinės raidos. Idėja, kad masturbacija kažkaip „išsekina“ kūną, neturi biologinio pagrindo. Kūnas pats reguliuoja savo biologinius procesus – jam nereikia sekso ar masturbacijos tam, kad būtų palaikoma pusiausvyra. Nepanaudotos ląstelės natūraliai suyra ir yra perdirbamos organizmo.
Dar vienas dažnas nerimas – priklausomybė. Masturbacija savaime nėra priklausomybė. Kai kurie žmonės gali patirti kompulsyvų seksualinį elgesį, tačiau tai sudėtingas psichologinis reiškinys, kuris nėra tas pats, kas „per dažnai masturbuotis“.
Kalbant apie žalą, svarbu pabrėžti: kai tai daroma saugiai ir be rizikingų eksperimentų, masturbacija nežaloja kūno. Problemos dažniausiai kyla ne dėl pačios patirties, o dėl nesaugių veiksmų – lygiai taip pat, kaip ir bet kurioje kitoje gyvenimo srityje.
O ką ji iš tikrųjų gali duoti?
Kai sumažėja baimės, atsiranda erdvės realistiškesniam klausimui: ką žmogus iš to gali gauti, jei apskritai to nori?
Kai kuriems žmonėms masturbacija padeda sumažinti menstruacijų metu jaučiamus spazmus ar raumenų įtampą. Kiti ją patiria kaip būdą fiziškai ir emociškai atsipalaiduoti – ne todėl, kad „reikia“, o todėl, kad kūnas į prisilietimą reaguoja ramindamas nervų sistemą.
Fiziologiškai tai gali skatinti kraujotaką, o kai kuriems – palengvinti orgazmo patyrimą. Beje, dauguma žmonių pirmą kartą orgazmą patiria būtent būdami vieni, o ne su partneriu, ir tai yra visiškai įprasta raidos dalis, o ne „įprotis, kurį vėliau reikės atpratinti“.
Kai kam tai tampa savipriežiūros forma – ne kaip ritualas, o kaip momentas, kai dėmesys nukreipiamas į save be vertinimo. Kiti pastebi, kad geresnis savo kūno pažinimas vėliau padeda aiškiau komunikuoti santykiuose: lengviau pasakyti, kas patinka, o kas ne, kur yra ribos.
Yra ir emocinė pusė. Kūnas seksualinio malonumo metu išskiria endorfinus, kurie gali laikinai sumažinti nerimą ar slogią nuotaiką. Tai nėra gydymas, bet kai kuriems – palaikantis veiksnys. Ilgainiui tai gali turėti įtakos ir savivertei bei kūno vaizdui, ypač jei anksčiau santykis su savo kūnu buvo įtemptas ar paremtas kritika.
Kaip žmonės tyrinėja savo kūną
Kai kalbama apie masturbaciją, dažnai įsivaizduojamas vienas konkretus veiksmas. Tačiau realybėje būdų, kaip žmonės liečia ir stimuliuoja savo kūną, yra daug – jie skiriasi ne tik techniškai, bet ir pagal pojūčius, tikslą bei nuotaiką.
Vyrai gali rinktis įvairų genitalijų srities lietimą – ne tik patį penį, bet ir aplinkines jautrias zonas. Dažniausiai naudojamos rankos ar pirštai, kartais pasitelkiant lubrikantą, kad prisilietimas būtų švelnesnis. Kai kurie žmonės naudoja ir specialiai intymiam naudojimui pritaikytus prietaisus.
Moterys gali stimuliuoti išorinę genitalijų sritį arba atskiras jos dalis – klitorį, vidines ar išorines lytines lūpas, makšties prieangį. Dažniausiai pasirenkamas lietimas pirštais – švelnus, ritmiškas, pagal individualius pojūčius. Kai kurioms aktuali ir vidinė stimuliacija, kitoms – nebūtinai.
Egzistuoja ir netiesioginė stimuliacija: ritmiškas šlaunų spaudimas, trintis į minkštą paviršių, kūno judesys į atramą ar vibraciją skleidžiantį objektą. Vandens srovė duše ar masažuokliai taip pat gali būti naudojami išoriniams pojūčiams sustiprinti.
Sekso žaislai kai kuriems tampa papildoma galimybe. Jei jų įsigyti nėra galimybės, svarbiausia vengti atsitiktinių sprendimų ir laikytis saugumo principų: rinktis kūnui tinkamas medžiagas, vengti aštrių briaunų, užtikrinti lengvą valymą ir neporėtą paviršių.
Kada „per daug“ tampa signalu sustoti?
Kai masturbacija yra nauja arba pagaliau leidžiama sau be gėdos, visiškai natūralu, kad norisi prie jos grįžti dažnai – tarsi atradus muziką, kuri staiga „užkabina“. Daugeliu atvejų tai tiesiog etapas.
Tačiau kartais verta savęs paklausti, ar ši patirtis nepradeda užimti daugiau vietos, nei norėtųsi. Ne pagal skaičių ar „normą“, o pagal poveikį kasdieniam gyvenimui: ar ji netrukdo santykiams, pomėgiams, darbui, miegui, sveikatai, ar nekelia fizinio diskomforto ar emocinės įtampos.
Jei taip – tai nėra priežastis save smerkti. Tai signalas sumažinti tempą arba pasikalbėti su žmogumi, kuriuo pasitiki, ar psichikos sveikatos specialistu. Kartais už kompulsyvumo slypi ne seksualumas, o stresas, vienišumas ar emocinis perdegimas.
Jei šių požymių nėra ir patirtis netrukdo gyvenimui, nėra jokios priežasties ieškoti „teisingo kiekio“. Kaip nėra vieno teisingo sekso dažnio su partneriu, taip nėra ir universalaus solo sekso mato.
Pažindami savo kūną, pojūčius ir ribas, kuriame tvirtesnį, sąmoningesnį ir sąžiningesnį santykį – tiek su savimi, tiek su kitais.
