Jis nustojo rašyti po tobulo pasimatymo, nors dar vakar atrodė, kad antras susitikimas – beveik savaime suprantamas. Pokalbis liejosi, juokėtės, jis žiūrėjo į akis, gal net pasakė: „Reikės pakartoti.“ O paskui – nieko. Telefonas tyli, o galvoje prasideda kur kas garsesnis pokalbis: ką pasakiau ne taip?
Būtent čia ir slypi tokio dingimo nemalonumas. Tu neturi aiškaus „ne“, todėl pradedi atsakymo ieškoti savyje. Tačiau tyla po pasimatymo ne visada pasako tai, ką pirmiausia esame linkusios išgirsti.
Kodėl tyla skaudina labiau nei paprastas „ne“?
Aiškus atstūmimas nėra malonus, tačiau jis užbaigia istoriją. Kai žmogus pasako, kad nenori tęsti pažinties, lieka nusivylimas, bet nebereikia spėlioti.
Tyla veikia kitaip.
Dar kartą prisimeni vakarą. Kaip jis palietė tavo ranką. Ar per daug pasakojai apie save? Gal ne taip pajuokavai? Gal reikėjo būti santūresnei? Gal nereikėjo pirmai parašyti?
Neapibrėžtumas palieka daug vietos interpretacijoms, todėl po dingimo gali būti tiesiog sunkiau paleisti situaciją. Naujesni eksperimentiniai tyrimai, lyginę dingimą be paaiškinimo su tiesioginiu atstūmimu, rodo, kad abiem atvejais žmonės patiria nemalonių emocijų, tačiau po dingimo jos gali užsitęsti ilgiau. Viena iš galimų priežasčių – būtent atsakymo ir aiškios pabaigos nebuvimas.
Socialinis atstūmimas apskritai nėra vien „drama galvoje“. Tyrimai rodo, kad socialinis ir fizinis skausmas turi tam tikrų bendrų neurobiologinių mechanizmų, nors būtų per paprasta sakyti, kad smegenys juos apdoroja visiškai vienodai.
Todėl noras dar kartą patikrinti telefoną ar pagaliau suprasti, kas nutiko, yra gana žmogiškas. Problema prasideda tada, kai iš jo tylos padarai išvadą apie save.
Gal jam tiesiog nepatikau?
Taip. Ir ši galimybė egzistuoja.
Kartais pasimatymas vienam žmogui atrodo ypatingas, o kitam – tiesiog malonus. Tu gali pajusti stiprią chemiją, o jis – tik gerą pokalbį. Jis gali nuoširdžiai juoktis, flirtuoti ir gerai leisti laiką, bet grįžęs namo suprasti, kad romantiško tęsinio nenori.
Tai nebūtinai reiškia, kad vakaro metu jis apsimetinėjo.
Mes dažnai ieškome aiškaus momento, kuriame kažkas pasikeitė, nors tokio momento galėjo visai nebūti. Nebūtinai pasakei netinkamą sakinį. Nebūtinai per daug kalbėjai. Nebūtinai reikėjo kitos suknelės, kitokio makiažo ar daugiau paslaptingumo.
Galėjai jam patikti ir vis tiek nebūti žmogus, su kuriuo jis norėtų tęsti pažintį.
Nemalonesnė dalis yra ne pats susidomėjimo nebuvimas, o tai, kaip žmogus su juo pasielgia. Vienas gebės parašyti trumpą, pagarbų sakinį. Kitas pasirinks tiesiog nebeatsakyti. Ir tai jau pasako šį tą ne apie tavo patrauklumą, o apie jo bendravimo būdą.
O gal geras pasimatymas jį išgąsdino?
Tai įmanoma, tačiau čia verta nepradėti žmogui klijuoti etikečių vien todėl, kad jis neparašė.
Internete beveik kiekvienas dingęs vyras greitai pavadinamas „vengiančiu prisirišimo“. Realybė sudėtingesnė. Žmogus gali atsitraukti dėl daugybės priežasčių: nenoro tęsti pažinties, kitų santykių, asmeninių aplinkybių, baimės įsipareigoti arba paprasčiausio nenoro turėti nepatogų pokalbį.
Vis dėlto ryšys tarp prisirišimo modelių ir tokio elgesio tyrimuose pastebimas. Keliuose tyrimuose žmonės, kurie patys buvo dingę iš romantinio ryšio nepaaiškinę, vidutiniškai pasižymėjo didesniu vengiančio prisirišimo lygiu. Tai yra sąsaja, o ne būdas iš vienos neatsakytos žinutės nustatyti žmogaus psichologinį tipą.
Daug daugiau pasako pasikartojantis modelis.
Jis labai intensyviai bendrauja, tada kelioms dienoms dingsta. Grįžta su didžiuliu dėmesiu ir vėl atsitraukia. Kalba apie kitą pasimatymą, bet niekada nepasiūlo konkretaus laiko. Atsiranda tada, kai patogu jam, tačiau tavo poreikis aiškumui staiga tampa spaudimu.
Gal yra kita moteris?
Ir tokia galimybė egzistuoja, ypač ankstyvoje pažinties stadijoje. Pažinčių programėlės sukūrė aplinką, kurioje vienu metu galima susirašinėti, flirtuoti ar susitikti su keliais žmonėmis. Kol nėra susitarimo dėl išskirtinumo, tai savaime nereiškia nei neištikimybės, nei apgaulės.
Tačiau tavo puikus penktadienio pasimatymas nebūtinai buvo vienintelė jo romantinė istorija tą savaitę.
Galbūt jis jau buvo labiau įsitraukęs į kitą pažintį. Gal grįžo buvusi partnerė. Gal suprato, kad apskritai nenori santykių. Gal nutiko kažkas, apie ką tu niekada nesužinosi.
Ir būtent čia atsiranda pavojingiausi spėliojimai. Kai trūksta informacijos, protas labai lengvai sukuria istoriją, kurioje problema esi tu.
Tačiau nežinoti priežasties ir būti priežastimi – ne tas pats.
Kiek laiko laukti, kol suprasi, kad jis dingo?
Universalaus valandų ar dienų skaičiaus nėra.
Vienos dienos tyla savaime dar nieko neįrodo. Žmonės dirba, keliauja, pavargsta, serga, turi vaikų, šeimos rūpesčių ir dienų, kai telefonas tikrai nėra prioritetas.
Kur kas svarbiau žiūrėti į kontekstą.
Jeigu iki pasimatymo bendravote kasdien, jis pats rodė iniciatyvą, kalbėjo apie kitą susitikimą, o po pasimatymo staiga nutilo, verta į tai atkreipti dėmesį. Kuo daugiau dienų praeina be jokios žinutės, tuo mažiau prasmės ieškoti priežasčių, kurios pateisintų jo tylą.
Dar svarbesnis klausimas – kas nutinka, kai kontaktą inicijuoji tu. Jeigu parašei žinutę ir žmogus ją ignoruoja, tau nebūtina išsiųsti dar penkių, kad pagaliau gautum jo atsakymą. Kartais aiškumas ateina ne žodžiais, o elgesiu.
Ar galima parašyti pirmai? Žinoma
Mintis, kad po pasimatymo moteris privalo sėdėti ir laukti, kol vyras atliks kažkokį ritualinį pirmą žingsnį, yra gerokai atgyvenusi. Jeigu tau buvo gera – gali parašyti.
Nereikia kurti strategijos, skaičiuoti valandų ar apsimesti mažiau susidomėjusia, nei esi iš tikrųjų. Parodyti dėmesį nėra silpnumas.
Tačiau yra skirtumas tarp iniciatyvos ir bandymo išgauti atsakymą iš žmogaus, kuris jo neduoda.
Viena žinutė gali suteikti aiškumo. Penkios žinutės žmogui, kuris ignoruoja pirmąją, greičiausiai suteiks tik dar daugiau nerimo.
Ypač verta vengti tokių frazių kaip „gal kažką padariau ne taip?“, „atsiprašau, jei buvau per daug“ ar „suprasiu, jei tau nepatikau“. Tu dar net nežinai, kas įvyko, o jau atsiprašai už save.
Kai jis po savaitės vėl parašo „ką veiki?“
Kartais žmogus, kuris po pasimatymo tiesiog pradingo, po kelių dienų ar savaitės vėl atsiranda. Ir nebūtinai su paaiškinimu – kartais tiesiog parašo taip, lyg tarp jūsų nebūtų buvę jokios tylos.
Tokiu atveju svarbu ne vien tai, kad jis sugrįžo, bet ir kaip tai padarė.
Yra skirtumas tarp „atsiprašau, kad pradingau, turėjau parašyti“ ir vėlai vakare atsiųsto „ką veiki?“. Pirmuoju atveju žmogus bent pripažįsta, kad jo elgesys galėjo būti nemalonus. Antruoju jis tiesiog atnaujina bendravimą nepaaiškinęs, kodėl prieš tai jį nutraukė.
Tai dar nereiškia, kad žmogų reikia iš karto nurašyti. Tačiau verta atkreipti dėmesį, ar jis geba prisiimti atsakomybę už savo elgesį ir ar po sugrįžimo bendravimas iš tiesų tampa nuoseklesnis.
Jeigu tau svarbus aiškus ir pagarbus ryšys, gali tai parodyti labai paprastai – ne priekaištais, o savo pasirinkimu nebesitaikyti su bendravimu, kuriame vieną dieną esi labai reikalinga, o kitą žmogus dingsta.
Svarbiausias klausimas nėra „kodėl jis dingo?“
Po gero pasimatymo lengva įstrigti bandant suprasti jo motyvus. Gal jis persigalvojo? Gal išsigando artumo? Gal susitiko kitą? Gal laukia, kol pirmoji parašysi tu?
Tačiau atsakymų į šiuos klausimus gali ir negauti. Todėl naudingiau paklausti savęs visai ko kito:
ar man patinka ne tik šis žmogus, bet ir tai, kaip jaučiuosi su juo bendraudama?
Galima jausti stiprią trauką ir kartu nuolat būti įsitempusiai. Galima praleisti nuostabų vakarą su žmogumi, kuris vėliau pasirodo visiškai netinkamas santykiams. Ir galima pripažinti, kad pasimatymas buvo puikus, bet tai, kas vyko po jo, tau nepatinka.
Vienas gražus vakaras dar nepasako, koks žmogus bus santykyje. Kur kas daugiau atskleidžia tai, kas vyksta vėliau: ar jis pats ieško kontakto, ar laikosi žodžio, ar pasiūlo susitikti dar kartą, ar šalia jo nereikia nuolat spėlioti, ką jis galvoja ir ko iš tavęs nori.
Gali būti, kad tikrosios priežasties taip ir nesužinosi. Tačiau vienas dalykas išlieka aiškus: žmogus, su kuriuo verta kurti ryšį, neturėtų nuo pat pradžių versti tavęs nuolat spėlioti, ar jis apskritai nori būti tavo gyvenime.
