Vienam norisi sekso, kitam užtenka prisiglausti. Kai toks nesutapimas kartojasi, net švelnus prisilietimas gali tapti neištartu klausimu. Skirtingas libido poroje dažnai sukelia įtampą, tačiau problema ne visada slypi pačiame sekso dažnyje.
Yra vakarų, kai vienas pasislenka arčiau, apkabina, pabučiuoja į kaklą, o kitas tikisi, kad šįkart viskas tuo ir pasibaigs. Niekas nesusipyksta, niekas garsiai nepasako nieko skaudaus. Tačiau vienas nusisuka jausdamasis atstumtas, o kitas užmiega su nemaloniu kaltės jausmu.
Kitą vakarą situacija gali pasikartoti. Ilgainiui vienas ima bijoti dar vieno atsisakymo, o kitas – dar vieno bandymo inicijuoti seksą.
Taip atsiranda atstumas, nors abu vis dar gali mylėti vienas kitą.
Skirtingas libido nereiškia, kad kažkas su jumis negerai
Santykių pradžioje seksualinis ritmas dažnai susiklosto savaime. Daug naujumo, smalsumo, stiprios traukos, o laikas kartu atrodo svarbesnis už miegą ar kitus planus.
Tačiau ilgainiui gyvenimas pasikeičia. Atsiranda darbai, buitis, vaikai, finansiniai rūpesčiai, nuovargis. Keičiasi ir kūnas, hormonų veikla, emociniai poreikiai.
Vienam seksualinis potraukis gali išlikti gana pastovus, kitam – pastebimai svyruoti.
Tarptautinė seksualinės medicinos draugija (ISSM) pabrėžia, kad skirtingas partnerių seksualinis potraukis yra dažnas reiškinys. Pats savaime jis nereiškia nei santykių krizės, nei seksualinės sveikatos sutrikimo.
Svarbu ir tai, kad nėra vieno teisingo sekso dažnio, kuris tiktų visoms poroms.
Vieni mylisi kelis kartus per savaitę, kiti gerokai rečiau. Vien sekso dažnis neparodo, kiek santykiuose yra meilės, artumo ar pasitenkinimo.
Sunkumų dažniau atsiranda tuomet, kai skirtingam norui suteikiama asmeninė reikšmė.
Kai „ne šiandien“ išgirstama kaip „aš tavęs nebenoriu“
Žmogui, kuris sekso nori dažniau, fizinis artumas kartais reiškia gerokai daugiau nei seksualinį malonumą.
Tai gali būti būdas pasijusti geidžiamam, patraukliam, mylimam. Patvirtinimas, kad santykiuose vis dar yra aistros, o partneris jį renkasi ne tik kasdienybėje, bet ir lovoje.
Todėl atsisakymas gali paliesti jautrią vietą.
Nors partneris pasako tik „esu pavargusi“ arba „šiandien nenoriu“, kitam galvoje gali nuskambėti visai kita žinutė: „Aš tavęs nebetraukiu.“
Jeigu taip nutinka nuolat, nusivylimas ima kauptis.
Vienas žmogus gali pradėti dažniau inicijuoti seksą, tikėdamasis atkurti prarastą artumą. Kitas, priešingai, nustoja rodyti iniciatyvą, nes nebenori rizikuoti dar vienu atsisakymu.
Kartais atsiranda ir kandžių juokelių apie amžiną nuovargį ar santykius be sekso. Nors iš pirmo žvilgsnio jie gali atrodyti nekalti, kitam žmogui tokios pastabos neretai tampa dar vienu spaudimo šaltiniu.
Tačiau svarbu nepamiršti vieno dalyko: noras būti geidžiamam yra suprantamas, bet jis nesuteikia teisės reikalauti sekso. Partnerio nenoras nėra skola, kurią jis privalo grąžinti.
Kodėl rečiau norintis partneris pradeda vengti net apkabinimų?
Kitoje šios situacijos pusėje dažnai slypi visai kitokia patirtis.
Žmogus, kuris sekso nori rečiau, nebūtinai jaučia mažiau meilės ar potraukio savo partneriui. Kartais jo seksualinis noras tiesiog neveikia taip, kaip tikisi antra pusė.
Vieniems geismas kyla spontaniškai. Kitiems jis dažniau atsiranda pamažu – jaučiantis atsipalaidavus, saugiai, mėgaujantis artumu ir abiem priimtinais prisilietimais.
Tai vadinama atsakomuojų seksualiniu noru: geismas nebūtinai atsiranda prieš artumą, kartais jis išryškėja jo metu. Tačiau tai nereiškia, kad žmogus turi pradėti seksualinę veiklą nenorėdamas ar tikėdamasis, kad vėliau persigalvos.
Didelę įtaką turi ir kasdienė savijauta. Stresas, miego trūkumas, depresija, kai kurie vaistai, hormoniniai pokyčiai ar skausmas sekso metu gali sumažinti seksualinį potraukį.
Vis dėlto santykiuose kartais susiformuoja dar vienas, sunkiau pastebimas mechanizmas. Jeigu kiekvienas apkabinimas baigiasi bandymu inicijuoti seksą, rečiau jo norintis žmogus gali pradėti vengti net paprasto švelnumo.
Tuomet bučinys tampa nebe bučiniu, o galimo konflikto pradžia. Ir pora pamažu praranda ne tik seksualinį, bet ir kasdienį fizinį artumą.
Kompromisas neturi virsti seksu iš pareigos
Kai partnerių libido skiriasi, dažnai siūloma ieškoti kompromiso. Skamba logiškai, tačiau intymumas nėra matematinė užduotis.
Jeigu vienas norėtų mylėtis keturis kartus per savaitę, o kitam pakanka karto per mėnesį, susitarti dėl dviejų kartų savaime nereiškia išspręsti problemą.
Svarbu ne tik tai, kaip dažnai mylimasi, bet ir kodėl žmogus jam pritaria.
Jeigu vienas partneris reguliariai sutinka mylėtis vien tam, kad išvengtų priekaištų, pykčio ar nusivylimo, ilgainiui seksualinis artumas gali pradėti sietis su įtampa, o ne malonumu.
Kita vertus, dažniau sekso norinčio žmogaus jausmų ignoravimas taip pat nepadeda kurti artumo. Jo nusivylimas ir vienišumo jausmas gali būti tikri, net jei partneris nieko blogo nedaro.
Todėl sveikas kompromisas prasideda ne nuo skaičiaus, o nuo klausimo: kaip mums abiem jaustis artimiems neperžengiant nė vieno ribų?
Kartais tai reiškia daugiau bučinių ir prisilietimų be lūkesčio, kad jie būtinai baigsis seksu. Kartais – sąmoningai suplanuotą laiką dviese, kai abu turi galimybę atsipalaiduoti, bet neprivalo mylėtis.
O kartais reikia pripažinti, kad dabartinis seksualinis ritmas netenkina nė vieno, ir kartu ieškoti kitokių sprendimų.
Apie seksą verta kalbėtis ne tada, kai ką tik išgirdai „ne“
Vienas prasčiausių momentų aiškintis skirtingą libido – iškart po nesėkmingo bandymo inicijuoti seksą.
Vienas žmogus tuomet jaučiasi įskaudintas, kitas – spaudžiamas. Pokalbis lengvai virsta ginču, kuriame abu mėgina apginti savo poziciją.
Kur kas naudingiau apie tai kalbėtis neutralioje aplinkoje, kai niekas nesitiki seksualinio artumo.
Ir ne pradėti nuo priekaišto „tu niekada nenori“.
Vietoj jo galima paklausti:
„Ar pastebėjai, kad pastaruoju metu mums sunku rasti bendrą ritmą?“
Arba:
„Kas tau padeda pajusti norą, o kas jį slopina?“
Dar vienas svarbus klausimas, kuris santykiuose užduodamas gerokai per retai: „Kaip jautiesi, kai aš inicijuoju seksą?“
Atsakymai gali nustebinti.
Galbūt paaiškės, kad vienas partneris pasiilgsta ne paties sekso, o jausmo, kad yra geidžiamas. Kitas galbūt pasakys, kad jam trūksta švelnumo, kuris nebūtų susijęs su seksualiniais lūkesčiais.
Kartais išryškėja ir praktiškos problemos: vienas žmogus nuolat išsekęs nuo namų ruošos, vaikų priežiūros ar darbo, o kitam seksualinis artumas kaip tik padeda atsipalaiduoti.
Tokiu atveju sprendimas gali prasidėti ne nuo naujų eksperimentų miegamajame, o nuo sąžiningesnio kasdienių atsakomybių pasidalijimo.
Vis dėlto svarbu nepadaryti dar vienos klaidos – manyti, kad išsprendus buitinius konfliktus seksualinis potraukis automatiškai sugrįš. Kartais tam reikia laiko, o kartais – ir specialistų pagalbos.
Kada skirtingas libido tampa rimtesne problema?
Ne kiekvienai porai, kurios seksualiniai poreikiai skiriasi, būtina terapija. Tačiau yra ženklų, kurių nereikėtų ignoruoti.
Jeigu vienas žmogus nuolat jaučiasi atstumtas, o kitas bijo parodyti švelnumą, nes tai gali būti palaikyta kvietimu mylėtis, santykiuose jau susikaupė nemažai įtampos.
Dar rimtesnis signalas – kaltinimai, grasinimai neištikimybe, baudimas tyla ar spaudimas užsiimti seksu. Tai nėra įprastas nesutarimas dėl libido.
Tokiose situacijose pirmiausia svarbu užtikrinti, kad būtų gerbiamos abiejų partnerių ribos ir seksualinis sutikimas.
Jei skirtumas kelia nuolatinį konfliktą, padėti gali porų terapeutas ar seksologas, dirbantis su seksualinių poreikių nesuderinamumu.
Gal svarbiausia ne tai, kaip dažnai mylitės?
Kai poroje nesutampa seksualiniai poreikiai, lengva įstrigti skaičiuojant, kiek kartų per savaitę ar mėnesį mylitės. Tačiau kartais kur kas daugiau apie santykius pasako tai, kas vyksta tarp tų kartų.
Ar vis dar bučiuojatės be skubėjimo? Ar galite apsikabinti nesibaimindami, kad kitas tikėsis daugiau? Ar išgirdus „ne šiandien“ vakaras vis tiek gali likti jaukus?
Skirtingas libido nebūtinai reiškia seksualinį nesuderinamumą. Tačiau jis gali atskleisti, kaip pora susidoroja su nusivylimu, ar geba kalbėtis apie jautrius poreikius ir kiek vietos santykiuose palieka vienas kito riboms.
Galbūt užuot klausę „kodėl tu nori mažiau?“ arba „kodėl tau reikia daugiau?“, turėtume paklausti: „Kaip galime išlikti artimi, net kai mūsų norai nesutampa?“
Nes ilgalaikiuose santykiuose svarbu ne visada norėti to paties. Svarbu, kad abu galėtų jaustis geidžiami, mylimi ir išgirsti, o artumas niekada nereikalautų atsisakyti teisės pasakyti „ne“.
