Ilgą laiką Lietuvoje egzistavo viena neabejotina tiesa: tėvai augina vaikus, vaikai už tai lieka skolingi visam gyvenimui. Šeima buvo laikoma šventa ne dėl to, kad joje visada buvo saugu ir gera, o todėl, kad ją kritikuoti buvo draudžiama. Privatumo troškimas buvo traktuojamas kaip išdavystė, ribos – nedėkingumas, o tylėjimas – moralinė bausmė.




