Ilgą laiką Lietuvoje egzistavo viena neabejotina tiesa: tėvai augina vaikus, vaikai už tai lieka skolingi visam gyvenimui. Šeima buvo laikoma šventa ne dėl to, kad joje visada buvo saugu ir gera, o todėl, kad ją kritikuoti buvo draudžiama. Privatumo troškimas buvo traktuojamas kaip išdavystė, ribos – nedėkingumas, o tylėjimas – moralinė bausmė. Sūnūs ar dukros, kurie nusisukdavo nuo tėvų dėl toksiško elgesio ar smurto, buvo automatiškai priskiriami prie netikusių, net nepasidomėjus, kas nutiko, nes vaikai, niekada nebuvo laikomi žmonėmis (perskaitykit šitai dar kartą). Pasirinkęs savo poreikius vaikas tą pačią akimirką tapdavo šaltu savanaudžiu, paveiktu svetimų įtakos, „susidėjusiu su bloga kompanija”, „prisižiūrėjusiu nesąmonių internete“, „Iš visokių psichologų beprasmybių prisiklausiusiu“. Šis naratyvas veikė labai ilgai, nes vaikai neturėjo nei žodžio teisės, nei pasirinkimo, nei teisės į savo nuomonę. Jis nustojo galioti ir baigia sužlugti tik nuo tada, kai visa karta išmokome įvardyti tai, kas su ja vyko.
Tūkstantmečio karta
Tūkstantmečio karta (Millennial; gimimo metai 1981–1996 m.) Lietuvoje buvo pirmoji, kuri pradėjo garsiai kalbėti apie patirtis, kurios dešimtmečius buvo vadinamos teisingu, sveiku auklėjimu. Emocinis apleidimas, nuolatinė kritika, meilė su sąlyga, gėda – ugdymo priemonė, vaiko pavertimas tėvų emociniu ramsčiu, kontrol – sveika rūpesčio forma, ir nuolatinis jausmas bei nerimas, kad niekada nebūsi pakankamai gera(s), vis kažko iš tavęs negana. Gen Z (gimimo metai 1997-2012m.) karta šią kalbą perėmė jau kaip faktą, bet kartu perėmė ir klausimą, kurio niekas anksčiu nedrįso užduoti atvirai: kodėl aš turiu palaikyti santykį, kuris mane žaloja, vien todėl, kad mus sieja kraujo ryšys? Būtent čia prasidėjo panika, nes kai suaugę vaikai nustoja toleruoti šitokią disfunkciją, griūva visa sistema, kuri buvo pastatyta ant jų tylėjimo pagrind.
Lietuvoje šis procesas ypač aštriai juntamas ne todėl, kad jauni žmonės visi akimirksniu tapo „itin jautrūs“, o todėl, kad mes gyvename su neišspręsta sovietine trauma. Didelė dalis dabartinių tėvų augo aplinkoje, kur emocijos buvo lygu silpnumas, jausmų rodymas – gėda, klausimai, domėjimasis – nepaklusnumu, prastu auklėjimu, o tylėjimas – išgyvenimo strategija, arba puiku bausmė. Sovietinė sistema nemokė atsakingos ir sveikos tėvystės, ji mokė paklusti, ištverti, prisitaikyti ir neišsišokti. Smurtas buvo normalizuojamas kaip auklėjimo įrankis, šaltumas, emocijų vengimas – kaip charakterio formavimas, baimė – kaip motyvacija gerai daryti, kas liepta (namai, mokykla, darbas) arba pagarba (bijo – vadinasi gerbia). Politinė sistema sugriuvo, bet psichologinė sistema liko gyva ir persikėlė iš kartų į kartas, įprogramuota į vaikų kūnus ir nervų sistemas.
Realūs skaičiai didesni
Oficiali statistika Lietuvoje rodo, kad vaikų ir paauglių psichikos sutrikimai sudaro tik kelis procentus, tačiau patys specialistai atvirai pripažįsta, kad realūs skaičiai yra gerokai didesni. Tai nėra todėl, kad vaikai buvo laimingi ar sveikai auklėjami. Taip yra todėl, kad jie buvo nematomi: be žodžio, be žalio supratimo, kad į jį turi teisę. Lietuva dešimtmečius buvo tarp pirmaujančių Europos šalių pagal savižudybių skaičių, alkoholio vartojimą ir smurtą artimoje aplinkoje. Tai nėra atsitiktinių individualių pasekmių rinkinys. Tai ilgalaikės emocinės represijos pasekmė. Maistas ant stalo nekompensuoja meilės! Stogas virš galvos nepanaikina nuolatinės baimės, apmokėtas. išsilavinimas negydo vaikystės žaizdų, kurioje dėmesio trupinukai buvo atlygis už paklusnumą. (jau matau ir girdžiu tą arogantišką “oh Dieve, vargšai, baimėj jie gyveno, visko jiems trūko, nieko neturėjo, daužomi, skaldomi buvo; – negaliu klausyt šitų vėjų” – galvoja Tūkstantmečio (Millenial) kartos tėvai, skaitydami šį straipsni, springdami tiesa iš pykčio, kurio neturėtų būti. Jie negeba net įsileisti tos minties, kad jų auklėjimas ir nemokėjimas mylėti griovė mūsų gyvenimus dekadomis).
Tiki, kad buvo puikūs tėvai
Daugelis nuoširdžiai tiki, kad buvo puikūs tėvai, juk jie daug dirbo, aukojosi, kentėjo, tvėrė, vargo – lyg tai būtų problema, vaikas tampa problema. Oi, dar “Jie darė viską, ką galėjo ir mokėjo”. Būtent tai ir yra skaudžiausias momentas, kurio dauguma net neįgali pripažinti: pastangos ar geri norai, net aukojimasis nėra tas pats, kas faktiniai, funkciniai veiksniai vaikystėje suteikti žmogučiui, kuriuos paskui galima traktuoti kaip gerą tėvystę.
“Dedi pastangas, o rezultato nulis”, “Tavo norai geri ir gražūs, bet tai tėra kalbos, tu daug kalbi, o niekad nieko nedarai: – Tėvai mus daužydavo taip komentarais metų metus, o patys tik šnekėjo ir žadėjo, todėl mes taipogi sunkiai ėmėmės veiksmų, užaugę proktrastinuojame. Bet tai jiems nesuvokiama. Gera intencija nekompensuoja padarytos žalos. Meilė, kuri buvo vienareikšmiškai TIK sąlyginė, nesveikai veika, skaudina ir iškraipo supratimą, kas ta meilė kitam, sau, kas tai iš viso yra? Kontrolė, išvartoma, neva, esanti rūpesčio forma, naudojama kasdien lieka kontrole, nesvarbu, kaip pavadinsi… Laikymas vaiko ant pavadžio. O kur dar maskavimas visko materialiais dalykais: pati tik neseniai suprantu, kodėl taip sunku ir skaudu išvien, juk “viską turėjau, mane labai mylėjo”: materialiais dalykais maskuojant nemokėjimą rodyti jausmų, sakyti “myliu, atsiprašau – (fiziškai neįmanoma jiems buvo tai ištarti), kontrolės būdu taip apakinę ir užvaldę, jog negalėjau niekaip pati tadaise suprasti, kad tai “kur eini?, Ką darai? Kodėl ten? Kodėl jie? Ar padarei? Kodėl nepadarei?, Kaip čia atrodai?, Vėl guli? Tu neturi nei vienos normalios draugės! IR SVARBIAUSIA: Ar valgei? Apsirenk šilčiau! Lauke gi karšta, kam tiek prisirengt?”…
Net krato, kai prisimenu ir jokia tai ne meilė, o savinimasis. Ir tas klausimynas nesibaigia! Vargu, ar įmanoma išvardyti visus absurdiškus jų komentarus, kurie šitaip paveikia nuo mažų dienų. Kalbant apie klausimyną, vienoje kompanijoje juokaudavome, kad visi tuometiniai tėvai turėjo vieną vadovėlį “auklėjimas a.k.a. kaip suknist vaikui gyvenimą” (tuo tarpu jausdamiesi neapsakomai kalti, kad ilsimės penktadienio vakarą, o ne darom kažką, kas mums išvis duotų teisę egzistuoti – pradėkime nuo to…).
Jaučiasi apgauti
Kai vaikai išeina, tėvai dažnai jaučiasi apgauti, rodo nepasitenkinimą, jungia aukos vaidmenį, nes jų vidinis naratyvas jiems sako: “aš atidaviau viską tam vaikui, o jis nori išeiti? Kiek man čia beliko gyventi, o ji mane palieka?” tada prasideda manipuliacijos: “Tu pati nesusitvarkysi, pažiūrėk į save: metais suaugus, o mastymas ir veiksmai – tu prapulsi!”, “Ar nematai, kokios kainos, kam tau nuomotis? veltui pinigus mest… taip ir neišmokai nei pinigų vertinti, nei gyvenimo suprasti” – Tokiu būdu bet kokia klaida tampa ne jų kaltė, juk esi didelis nebe-vaikas, o nieko nesugebi. Čia jau kaltas pats, aplinka, močiutės, seneliai laikai, pinigai, santykiai tarpusavyje, įpročiai, sveikata, sugalvotos ligos, blogos draugų kompanijos ir tt., – pasiteisinimų žurnalas. Tačiau realybė yra paprastesnė ir ,deja, daug žiauresnė: vaikai išeina ir kuo greičiu, nes būvimas šalia kainuoja per daug jėgų, nervų ir visų tų išteklių, kuriuos ir taip kasdien siurbė gimdytojai, nekalbant apie tuos išteklius, kurių nei patys neturi, nei vaiką neišmokė turėti, nepaaiškino svarbos.
„Jokio kontakto“
„Jokio kontakto“ nėra impulsyvus sprendimas ir beveik niekada nėra pirmas pasirinkimas. Tyrimai rodo, kad suaugę vaikai, prieš nutraukdami visus ryšius, dažniausiai išbando viską: kalbėtis, aiškintis, eiti į terapiją, prisitaikyti, nutylėti ir save tildyti, “kad tik būtų ramu” ir daug kitų.
„No contact“ dažniausiai tampa paskutiniu bandymu išlikti psichologiškai sveiku. Išeiti į pasauli dvasiškai plikiems, nuogiems, be įrankių, bet į šviesą; o šviesa tėra vienas žodis –
EMOCIJOS – mistika, kuri buvo draudžiama (gal diržu, gal stovėjimu ar net klūpėjimu kampe, gal nekalbadienių terapija, kartais pasisekdavo ir tiesiog neleisdavo į lauką, liepdavo sėdėti savo kambarį, jeigu tokį turėjom, skirdavo bausmę susitvarkyti visus namus, išplauti krištolą, iš kurio jie geria, surūšiuoti užuolaidas, patalynę, rankšluosčius, nors neturėjom supratimo kaip ar kodėl ir viskas už tai, kad „rodėm ožius“- frazė, arčiausia galima anuomet kas liečia vaiko emocijas). Tėvus ar kitus gimines šis pasirinkimas “jokio ryšio” neapsakomai gąsdina arba siutina, nes staiga nustoja veikti brukama kaltė, gėdos jausmas, pareigų sąrašai už tai kad gimėm ir jų autoritetas. Nebelieka teisimo, mums niekad nesuvoktų tradicijų ar argumento „taip priimta“, kuris priverstų mus grįžti. Tyla nustoja būti bausme ir tampa kaip minimumu riba, o dažniausiai ultimatumu.
Kodėl vaikai nieko nesakė anksčiau
Tėvai dažnai klausia, kodėl vaikai nieko nesakė anksčiau. Jie sakė. Tik jų niekas neklausė. Jie buvo nurašomi kaip per jautrūs, per dramatiški, per silpni. Ir kai žmogus dešimtmečiais bando būti išgirstas, jo patirtys nuolat sumenkinamos, o pastangos nuvertinamos, vieną dieną lieka tik viena išeitis – pasitraukti.
Šis procesas yra be atgalinio bilieto. Tūkstantmečio ir Gen Z kartos nebenori mokėti savo psichine sveikata už priklausymą šeimai. Jie nebepainioja tvėrimo su dorybe. Jie nebešlovina šeimos kaip abstraktaus idealo, jei realybėje joje net nėra saugu. Jie renkasi ramybę vietoj kaukėtų vaidinimų, net jei to kaina – nutraukti visus giminystės ryšius, pamiršti paveldėtojų kėdę testamentuose ar būti aplinkinių bei visuomenės nepritarimo šešėliuose. „No contact“ judėjimas nėra ir nebus laisvės šventė. Tai gedulas gyvų tėvų, brolių, seserų, giminių ir artimųjų, nuolatinis teisinimasis prieš visą pasaulį ir NEDĖKINGOJO etiketė vardan galimybės kvėpuoti.
Negali būti nuosavybė
Suaugę vaikai negali būti nuosavybė. Tėvystė nėra viso gyvenimo sutartis su garantuota prieiga iki paskutinio atokvėpio. Meilė nėra iki tokio lygio besąlygiška, kad vyrautų neribota tolerancija žalai ir smurtui. Jums, kurie skaitote šį tekstą su kylančiu pykčiu ir ieškote, laukiate, kur rasite spragą, kad galėtumėte pagaliau paprieštarauti: teks nusivilti. Skaičiai ir statistikos nėra jų naudai. Žala akivaizdi, kas antras iš mūsų liudininkas. Jūsų vaikų tyla ir nusisukimas nėra fazė. Tai informacinis pranešimas. Dėl mados tendencijomis galima ginčytis. Dėl giluminių pasekmių – ne. „No contact“ nėra šeimos vertybių griūtis. Tai atskleidimas, kad vertybės supuvusios ir vaikai to tyla nebedangstys.
Tačiau, prieš renkantis tylą, atsitraukimą, prieš galutinį sprendimą, verta aiškiai pasakyti vieną dalyką…
Ne visi tėvai norėjo tyčia skaudinti
Dauguma jų darė taip, kaip patys buvo mokomi suvokti meilę. Dauguma jų gyveno gyvenimus, kuriuose jausmai buvo net ne prabanga, o grėsmė. Jie augo su frazėmis „neverksi! verkti tik nevykėliai“, „taip taip, mokykis, kad gyvenimas neglostys!“, „aš tau tik gero noriu…“, „bus blogai, pamatysi“. Nugyvenę gyvenimą tik taip, jie nemokėjo kitaip, tiesa. Bet yra ir kita tiesa, kurios jie vengia:
Mes irgi nenorėjome tokio gyvenimo.
Nenorėjome augti pasaulyje, kuriame vaikai ne žmonės. Kuriame vaiko nuomonės turėjimas buvo laikomas įžūlumu. Kuriame ribos traktuojamos kaip nepagarba. Kuriame „tu per jautrus“ reiškia „tu man nepatogus“. Kuriame „aš tave užauginau“ naudojama kaip argumentas nutildyti bet kokią nuomonę. Kuriame „ką žmonės pasakys“ svarbiau už tai, kaip jaučiasi vaikas. Kuriame nesuvokiate, kad “aš tau daviau stogą virš galvos, maitinau, rengiau” yra plikas minimumas, kurį privalote duoti.
Mes ilgai bandėme
Bandėme kalbėtis ramiai, atsargiai, švelniai. Bandėme rinkti žodžius, kad neįžeistume. Bandėme aiškinti, kad mums nepakeliama girdėti „ vėl tu viską išsigalvoji“, „tau visad kažkas blogai“, „žiūrėk, kaip kiti gyvena! Nieko neturi! O mes tau davėm viską“. Bandėme pasakyti, kad jūsų „viskas“ mums nesuteikė saugumo, šilumos ir teisės būti savimi. Bandėme suaugti greičiau, kad pagaliau būtume išgirsti. Bandėme būti patogūs, supratingi, kantrūs. Bandėme ignoruoti frazes „aš tavo motina/tėvas, aš geriau žinau“, „mano namai – mano taisyklės ir tu paklusi!“, „tu man visą gyvenimą skolinga(s) būsi“, „Nes aš taip pasakiau!“. Bandėme apsimesti, kad toks mėšlas mūsų nepaveikia.
Bet tai nebuvo žirniai į sieną.
Tai buvo galvos į sieną
Nes kiekvienas bandymas kalbėti buvo priimtas kaip puolimas. Kiekviena riba – įžeidimas. Kiekvienas „man skauda“ – problema. Kiekvienas „prašau nustok“ – nedėkingumas. Kiekvienas bandymas atvirumu pagerinti santykius buvo pasitiktas apsišarvojus gynyba, neigimu arba tyla. „Aš taip nesakiau“, „Tu viską išsigalvoji“, „Tu visą gyvenimą fantazuotoja(s) buvai“, „Kaimyno vaikai taip niekada nekalbėtų“. „Mums buvo dar blogiau ir nieko, kažkaip užaugom“. Lyg skausmas būtų konkurencija. Lyg kančia būtų pareiga.
Kantriausias žmogus galiausiai pavargsta aiškinti savo teisę egzistuoti!
Ir tada įvyksta tai, ko labiausiai bijojote, bet niekada nesiteikėte paieškoti priežasčių šioms pasekmėms. Nerėkiant. Netrankant durimis. Ramiai. Be scenų. Be ultimatumų. Su gedulo jausmu viduje. Su ilgesiu, kuris niekur nedings. Su sprendimu “ tai ne kerštas, tai šuolis iš skęstančio laivo”.
„Jokio kontakto“ nėra bausmė tėvams. Tai vienintelė pagalba sau.
Visa tai ypač sunku Lietuvoje, kur vis dar gyvas įsitikinimas, kad tik tėvai visada bus teisūs, o vaikai amžiams skolingi. Kur sovietinė logika vis dar gyva sakiniuose „niekas tavęs neklausia“, „tu jaunas, durnas suprasti“, „gyvenimas tave pamokys“. Kur kasdienis traumavimas dažnai naudojamas charakterio ugdymo įrankiu, o emocinis neprieinamumas reiškia stiprybę. Kur daug tėvų niekada nematė pagrindo reflektuoti savo elgesio, bet tai nereiškia, kad vaikai neturi teisės pasirinkti nustoti kentėti.
Šis tekstas nėra kaltinimų sąrašas. Tai veidrodis jums. Ir jei jis pykdo, žeidžia ar verčia gintis, verta perskaityti dar kartą ir dar dešimt kartų pasverti, kad “tai kas mus nervina, dažniausiai yra tai, ką patys darome, kas esame!”.
Tiesa tokia: vaikai nenusisuka dėl menkniekio. Jie pasitraukia dėl tūkstančio žodžių, pasakytų per metus, dešimtmečius, per visą vaikystę. Dėl nuolatinio jausmo, kad esą tėvų nusivylimas. Dėl meilės, kurią reikėjo kasdien užsidirbti. Dėl santykio, kuriame nebuvo leidimo asmeniškai augti, o liepta prisitaikyti.
Ir kai mes galiausiai pasirenkame tylą, tai nėra “šiuolaikinis jaunimas”. Mes nesame karta, kuri „per daug nori“. Esame žmonės, kurie per ilgai gyveno taip, lyg būtų purvini iš vidus ir išorės.
Tai pasekmė. Baisi pasekmė. Ne mados tendencija. Akivaizdu.
