Laikrodis laiką mažučiais žingsneliais
Vis priverčia bėgti tolyn.
Aš viena namuose, tylioje naktyje,
Vis dar laukiu ir laukiu tavęs.
Nes kiekvieną kartą, kai tik susipykstam,
Tu trenki durimis, išeini.
Juk žinai, kad ilgai pykt nemoku visai,
Per daug gilūs mano jausmai.
Nes juk mūsų gyvenime juoda ir balta,
Šilta ir šalta, nes mes…
Kaip dvi bangos jūroj,
Kaip du paukščio sparnai,
Kaip dvi liepsnos ugny,
Kaip lietaus du lašai –
Jei prarasim viens kita, niekada jau daugiau
Negalėsim mylėt, negalėsim tikėt.
Ir taip po truputį, lyg dvi laiko sekundes,
Mano ašaros skruostais rėdės.
Aš žinau, tau sunku, kai matai kaip verkiu,
Tu grįžti ir mane ramini.
Savo lūpom sušildai mano virpančią širdį,
Aš atleidžiu tau viską ir tu
Man sakai, kad daugiau nesipyksime jau,
Nors abu žinom, tai tik trumpam.
Nes juk mūsų gyvenime juoda ir balta,
Šilta ir šalta, nes mes…
Kaip dvi bangos jūroj,
Kaip du paukščio sparnai,
Kaip dvi liepsnos ugny,
Kaip lietaus du lašai –
Jei prarasim viens kita, niekada jau daugiau
Negalėsim mylėt, negalėsim tikėt.
Kai savo pasaulį dalimis išbarsčiau,
Tu surinkai jį.
Kai buvo tamsu, kai žvaigždžių nemačiau,
Tu pažadėjai,
Kad virsi sparnais ir pakelsi aukštyn,
Į mėlyna dangų.
Juk mūsų gyvenime juoda ir balta,
Šilta ir šalta, nes mes…
Kaip dvi bangos jūroj,
Kaip du paukščio sparnai,
Kaip dvi liepsnos ugny,
Kaip lietaus du lašai –
Jei prarasim viens kitą, niekada jau daugiau
Negalėsim mylėt, negalėsim tikėt.
Juk mūsų gyvenime, juoda ir balta,
Šilta ir šalta, nes mes
Kaip dvi bangos jūroj…
