Vis tave dar prisimenu šokio sūkury,
Mano ranką pasiimi ir su baime žvelgi.
Tave veidą išbalusį sapnuose regiu,
Mūsų dainą apsenusią širdimi girdžiu.
Priedainis:
Nenurimsiu lig aušros, kol draugai linksmai kvatos,
Kol širdis jauna ir taurė sklidina.
Neišduosiu niekados savo degančios aistros
Kol esi šalia ir meilė dar gyva.
Kai jaunystę prisimenu, baltas pievas regiu,
Ramunėlę nusiskinu, karštą meilę buriu.
Mūs draugais susirinkę sveikins ilgu „valio“,
Ir iš šventės laimingi grįšime namo.
Užsimerkiu laiminga, šoku svajose,
Rodos, metai praėjo mūsų dainose.
