Kada viena namie per dieną būnu,
Manai, vienatvės laikas man brangus.
Tu nežinai, kiek širdy liūdnumo,
Aistros ir meilės, kurią degu.
O tu kaip šaltas, vienas, vienas
Ir neužtenka man ugnies.
Sušalsi karaliavęs vienas,
Širdis tylės ir suledės.
Medinės šaltos tavo akys,
Jautiesi vyru tu tikru.
Bet mano meilėje tas dega,
Kas buvęs silpnas ar stiprus.
Priedainis:
Plieninėj širdyje mano princo vėl rūstaus
Žinau, kad mano meilė lieka, neapgaus.
Taip nieks nemylės, nemylės tavęs ilgai,
Tik tu turi man pasakyti taip.
Pavogęs bučinį prie durų,
Tu išdidžiai vėl nuėjai,
Nejaugi tiek mes laiko turim,
O kas po to, kaip gyveni.
Akimirkos jau nusibodo
O aš negaunu, ką imu.
Ir tavo širdį, nors neduodi
Nes tave jau gyvenu.
