Ir sukasi gyvenimas aplinkui vieną ašį
Kažko tu nekenti, kažkam norėtum pasakyti “ačiū”
Kažkam tu reiški daug daugiau negu tikiesi
Kažkur užgeso šviesos, o tau nebėr čia vietos
O kam skandinti savo liūdesį stiklinėj alkoholio?
Medalio pusės juk skirtingos, tačiau vienodo skonio
Nepulk prie bendro lovio, jis iš vienodo molio
Ko gero, molis šito bendro lovio blogas
Ir siaučia audros, siaučia jūros, siaučia sielos
Kažkas kažką atradęs kažkam kažką palieka
Ir taip lyg pasaka be galo, viskas vėl kartojas
Taip, kaip nori, taip darai, sieki ranka svajonės savo
Atidarai duris į dar nežinomą pasaulį
Ten, kur gražu ir šilta
Ten, kur visi patenkinti
Ir skiriasi gyvenimas
Kaip juodas skiriasi nuo balto
Kur balta – šilta, kur juoda – visad šalta
Vaivorykštės bespalvės ir saulė nebešildo
Lietus rudens sušaldo karštą širdį
Išsenka lyrikos aruodai
Kai kiekviena diena prasideda ir baigiasi vienodai
Kaip nuodas sekina gyvenimą, alina, gesina viltį
Viską kad nutraukus, vėl atgimti –
Kyla tokios mintys
Supratus, kad jau nesustabdyti
Monotonijos ratų
Kurie vis rieda, nervus ėda
Net nebūnant bėdai, tiesiog šiaip sau
Rutina, eik sau, palik mane ramybėj
Nebandyk kantrybės šioj gyvybėj
Kurioj praplaukia mintys
Kaip laivai dreifuoja viltys
Nesulaukęs starto
Kramtau gyvenimą saldžiai kartų
Įvairaus jo matęs, atmerkęs akis
Jaučiuosi dar labiau apakęs negu būčiau aklas
Faktas
Monotonija – bedugnė
Faktas
Depresija daug talentų išugdėm
Faktas
Kai nėra durų, nereikalingas raktas
Kurį vis saugau ir toliau pasilieku sau tai
Sau tai, sau tai…
O atrodė, esame tokie laimingi…
Bijau sustoti, net kai stabdo laikas
Visus skirtingai veikia sapnai klaikūs
Kuriuos sapnuojam
Net neįsivaizduojam kartais
Kur tikrovė, o kur tik vaizduotės vaisius
Tikiu – norėsiu pasikeist, tikiu – ir keisiuos
Tikėjimas juk stumia
Ne visa, kas dorybė, kas kantrume slypi
Tačiau kartais reikia lieti
O kartais laukti
Kad lietus pradėtų lyti
Gyvenimas juk sudėtingas –
Vieną dieną nieko vertas, kitą jau prasmingas
Vieną dieną nekenti savęs, o kitą myli
Vieną esi glostomas, o kitą gauni spyrį smarkų
Ar dar blogiau – šūviais iš patrankų
Sužeidžiant širdį
O atrodė, esame tokie laimingi
O atrodė, esame tokie laimingi…
Laimingas rodėsi aplinkui krentantis lietus
Atrodė, žmonės sukasi nuo laimės
Ir skęsta monotonijos sūkury, sūkury
Į kurį tu papulsi, pasakyk pasakyk
Niekas nematys tavęs, niekas nepadės tau,
Niekas nepriguls šalia tavęs ir niekas nepaklaus:
Kas esi, žmogau, kodėl tau ašara per skruostą rieda?
Vartai monotonijos atsidaro, kyla vėjas
Ir gąsdina žmones
Gyvenimas piktas dovanas dovanodamas
Žmonių smegenis pravalęs
Jas į savo valią pasikinkęs, okupavęs, tapęs šeimininku
Žmogaus dūšią prekėmis padaręs
Kartais noris patikėt likimu, tačiau ar verta
Ėst kiekvieną dieną, protą krušt nejaučiant saiko?
Už kiekvieną grašį parsiduot ir tapt pigiausia lėle?
O taip ir būna
Kai žmogus žmogų ima ir suėda
Ir čia anokia bėda
Kas nori tas pabėga
Išjungę šviesą, jie stipresni, ima ir suėda
O laikas eina, viskas aplinkui keičiasi
Kas miršta, o kas dar mirdamas šypsotis sugeba
Vieniems gyvenimas skanus, kitus jis verčia vemti
Kaip sakoma: čia skonio reikalas,
Tačiau gyventi toliau gi reikia
Nukristi kylant, pakilti krintant
Išradus taisykles, jas tobulint, nenusivilti
Išradus taisykles, jas tobulint, nenusivilti…
