„Negalėjau patikėti, kad ten aš.“
Dar prieš metus ji bijojo įkelti savo nuotrauką į socialinius tinklus. Šiandien nebeslepia nei veido, nei savęs.
Tai ne istorija apie grožį. Tai istorija apie momentą, po kurio žmogus pradeda gyventi kitaip. Tokie pokyčiai dažnai susiję ne tik su plastine chirurgija, bet ir su pasitikėjimu savimi bei santykiu su savo kūnu.
Ne visos operacijos prasideda nuo noro būti gražesniam
Žmogus ne tik nori pasikeisti – jis nori būti pripažintas. Tokiose situacijose kalbama ne tik apie išvaizdą. Kalbama apie galimybę būti matomam kaip lygiaverčiam – ne per savo skirtumus, o nepaisant jų.
Kai šis pripažinimas ilgą laiką neįvyksta, išvaizda nustoja būti tik išoriniu dalyku – ji tampa barjeru tarp žmogaus ir jį supančio pasaulio. Žvilgsniai, reakcijos, tylus atstūmimas kuria patirtį, kurioje žmogus nėra matomas kaip lygus kitiems, o pirmiausia – per tai, kas jį išskiria.
Todėl ne visos plastinės operacijos prasideda nuo noro būti gražesniam. Kai kurios prasideda nuo ilgo nepripažinimo – kai žmogus atpažįstamas pirmiausia per savo skirtumus: bruožus, kurie neatitinka normos, trauminius pokyčius ar įgimtus nuokrypius.
Tokiais atvejais plastinė chirurgija tampa ne estetiniu pasirinkimu, o bandymu susigrąžinti visavertę vietą savo bendraamžių tarpe, savo socialinėje erdvėje.
„Yra pacientų, kurie ateina ne dėl to, kad nori būti gražesni. Jie ateina todėl, kad jiems sunku funkcionuoti socialiai“, – sako plastikos chirurgas Saulius Vikšraitis.
Tokios situacijos dažniausiai nesusiformuoja per vieną dieną – jos kaupiasi ilgainiui, per patirtis, aplinkos reakcijas ir jausmą, kad net ir paprastos kasdienės situacijos reikalauja daugiau pastangų nei turėtų.
Prieš daugiau nei dešimtmetį į kliniką kreipėsi jauna mergina, turėjusi įgimtą veido deformaciją – pakitusią nosies formą, nusileidusias akių linijas, neišsivysčiusią viršutinę lūpą. Tai vienas iš atvejų, kuriuos mini gydytojas.
Nors vaikystėje ji jau buvo operuota, bręstant šie bruožai dar labiau išryškėjo – pakito bendras veido profilis, atsirado ryškesnis proporcijų disbalansas.
Kasdienybėje tai reiškė ne tik išvaizdos skirtumą – kartu žvilgsnius, kurių nepastebėti neįmanoma, ir nuolatinį jausmą, kad esi matoma kitaip, nei norėtum būti.
Procesas, kuriam reikia laiko
Kaip paaiškina plastikos chirurgas Saulius Vikšraitis, tokiais atvejais tai nėra vienos operacijos klausimas – sudaromas nuoseklus planas, kuris gali trukti dvejus ar net trejus metus.
Procesas prasidėjo dar tada, kai pacientė buvo mokinė, o baigėsi jau įpusėjus studijoms universitete. Jis vyko etapais – kiekvieną kartą sprendžiant vis kitą problemos dalį. Pirmiausia buvo koreguojama nosies forma: ji tiesinama, mažinama kuprelė, pakeliamas galiukas, siekiant natūralesnio, veido bruožus atitinkančio rezultato. Tuo pačiu metu buvo koreguojama ir viršutinė lūpa, atkuriant jos tūrį.
Vėliau sekė ortodontinis gydymas, padėjęs suformuoti taisyklingą sąkandį ir bendrą veido proporcijų balansą.
Trečiajame etape buvo atliekamos sudėtingesnės intervencijos – mažinamas smakras, koreguojant apatinio veido trečdalio aukštį, bei endoskopiniu būdu pakeliami išoriniai akių kampučiai, kad žvilgsnis taptų atviresnis.
Galiausiai buvo atliekami baigiamieji korekciniai veiksmai – lūpos plastika ir veido kontūravimas, siekiant vientiso ir natūralaus rezultato.
Kaip pabrėžia gydytojas, nors šis procesas reikalauja kantrybės ir gali būti emociškai sudėtingas, būtent nuoseklumas leidžia pasiekti rezultatą, kuris keičia ne tik išvaizdą – jis keičia tai, kaip žmogus jaučiasi tarp kitų.
Mintis, kuri atsirado dar mokykloje
Panaši patirtis atsiskleidžia ir per kitą istoriją. Dvidešimtmetė Eglė sako, kad mintis apie operaciją ją lydėjo nuo mokyklos laikų. Kaip ir ankstesniu atveju, kalbama apie veido operaciją, kuri tampa ne tik išvaizdos, bet ir gyvenimo pokyčiu.
Tuomet, kaip pati prisimena, mokyklos metai nebuvo lengvi – ją nuolat lydėjo patyčios, kurias ištverti buvo be galo sunku.
Ilgainiui tai tapo ne tik išorine patirtimi, bet ir vidiniu jausmu – nepasitikėjimu savimi, kuris buvo juntamas ne tik žiūrint į veidrodį, bet ir būnant tarp žmonių.
Sprendimas, kuris bręsta tyliai
Kai atsirado galimybė operacijai, pirmoji reakcija buvo ne džiaugsmas, o nepatikėjimas tuo, kas vyksta. Tačiau tai nebuvo sprendimas, gimęs tą akimirką – jis kaupėsi ilgai, per patirtis ir kasdienius momentus, kurių iš išorės dažnai net nesimato.
Tai pasirinkimai, kurie bręsta tyliai – dažniausiai dar gerokai prieš tai, kai apie juos pradedama kalbėti. Tokiais atvejais kalbama ne tik apie patį pokytį, bet ir apie poreikį pagaliau jaustis matomam bei priimtam.
Prieš operaciją vyko konsultacijos, buvo aptarti galimi pokyčiai, naudotos vizualizacijos. Jos padeda suprasti kryptį, tačiau galutinis rezultatas niekada nebūna tik tai, kas matoma ekrane.
„Pacientams svarbu suprasti, ko tikėtis. Tai padeda ryžtis, tačiau pokytis nevyksta per vieną dieną – jį reikia išgyventi“, – sako plastikos chirurgas Saulius Vikšraitis.
Momentas, kuris viską pakeičia
Po operacijos ateina laukimas – laikas, kuriame dar nėra aiškaus atsakymo, tik gijimas, neapibrėžtumas ir nuolatinis klausimas, kaip viskas atrodys.
Ir tada ateina momentas, kurio pacientai nepamiršta. „Kai pirmą kartą pamačiau save, negalėjau patikėti, kad ten aš.“ Tai daugiau nei reakcija į pasikeitusią išvaizdą – tai akimirka, kai vaizdas veidrodyje pirmą kartą ima sutapti su tuo, kaip žmogus nori jaustis.
Kaip pastebi plastikos chirurgas Saulius Vikšraitis, tokios reakcijos nėra retos – nuėmus įtvarą pacientai dažnai reaguoja labai stipriai, nes būtent tada pokytis tampa aiškiai matomas.
Tačiau net ir šis momentas dar nėra galutinis rezultatas – vaizdas keičiasi palaipsniui, kūnas prisitaiko, o žmogus mokosi iš naujo matyti save.
Gyvenimas po to
Praėjus laikui, pokytis ima ryškėti per labai paprastus dalykus. Eglė sako, kad atsirado daug daugiau pasitikėjimo savimi – tai jaučiasi kasdien.
Po operacijos ji pirmą kartą drąsiai pradėjo ieškoti darbo, nors anksčiau tai kėlė daug abejonių. Pamažu atsirado daugiau žmonių šalia, lengviau užsimezgė ryšiai, o tai pakeitė ne tik aplinką, bet ir tai, kaip ji pati jaučiasi tarp kitų.
Keičiasi ir jos santykis su savimi viešumoje. Anksčiau ji vengė būti matoma, ypač socialiniuose tinkluose, kur kiekviena nuotrauka keldavo įtampą. „Bijojau kelti nuotraukas. Dabar – nebebijau“, – sako ji.
Laikui bėgant atsiranda daugiau ramybės, daugiau lengvumo būti tarp žmonių.
Praėjus metams po operacijos, paklausus, kas pasikeitė labiausiai, Eglė nesudvejoja – ne tik jos išvaizda, bet ir tai, kaip ji jaučiasi.
Anksčiau ją slėgęs nepasitikėjimas pamažu traukiasi – atsiranda daugiau drąsos socializuotis, įsitvirtinti darbe, rodyti save viešumoje.
Ir būtent tai šiandien svarbiausia.
