„Kovos klubas“ – tai filmas, kuris ne šiaip žiūrimas, o patiriamas: jis įtraukia, erzina, provokuoja ir dar ilgai neleidžia ramiai galvoti. Jei mėgsti kiną, kuris kalba apie tapatybę, vidinį nerimą, visuomenės spaudimą ir mūsų kasdienius vaidmenis, šis Davido Fincherio kūrinys yra būtinas vakaro pasirinkimas.
1999 m. pasirodęs filmas šiandien atrodo net aktualesnis nei premjeros metais: gyvename pasaulyje, kuriame įvaizdis, pirkinių krepšelis, karjera ir socialinių tinklų kaukės dažnai tampa savotiškais šarvais. „Kovos klubas“ drąsiai klausia: kas lieka, kai tie šarvai ima skilti?
Apie filmą
„Kovos klubas“ („Fight Club“) – 1999 m. sukurtas psichologinis trileris, satyrinė drama ir juodoji komedija, kurią režisavo vienas ryškiausių šiuolaikinio kino kūrėjų Davidas Fincheris. Filmas paremtas Chucko Palahniuko romanu, o scenarijų parašė Jimas Uhlsas. Tai vienas tų retų atvejų, kai ekranizacija ne tik perteikia knygos dvasią, bet ir sukuria savarankišką, vizualiai hipnotizuojantį pasaulį.
Pagrindinius vaidmenis atlieka Edwardas Nortonas, Bradas Pittas ir Helena Bonham Carter. Kartu jie sukuria keistą, įtemptą ir magnetišką trikampį, kuriame susiduria išsekimas, charizma, geismas, baimė, nihilizmas ir ilgesys būti tikram. Tai nėra lengvas, jaukus ar „foninis“ filmas. Jis reikalauja dėmesio, tačiau už tai dosniai atsidėkoja: atmosferos tankumu, aštriais dialogais, preciziška režisūra ir viena įsimintiniausių kino nuotaikų.
Žanriškai „Kovos klubą“ sunku įsprausti į vieną lentyną. Čia yra trilerio įtampa, dramos psichologinis svoris, satyros kandumas ir net groteskiško humoro pliūpsniai. Fincheris, jau tuomet garsėjęs tamsiu vizualiniu stiliumi, kuria niūrų, pulsuojantį miesto portretą, kuriame biurai, lėktuvai, butai ir rūsiai tampa vidinės krizės dekoracijomis.
Siužetas
Filmo centre – bevardis pasakotojas, kurį vaidina Edwardas Nortonas. Jis dirba nuobodų, emociškai alinantį darbą, keliauja iš miesto į miestą, gyvena nepriekaištingai įrengtame bute ir perka daiktus, kurie turėtų suteikti gyvenimui prasmės. Tačiau vietoje prasmės jis jaučia tuštumą. Nemiga, nuolatinis nuovargis ir nejautra pasauliui pamažu tampa jo kasdienybe.
Viskas pasikeičia, kai jo kelyje pasirodo Tyleris Durdenas – charizmatiškas, pavojingai laisvas ir provokuojantis muilo pardavėjas, kurį įkūnija Bradas Pittas. Tyleris yra tarsi viskas, kuo pasakotojas nedrįsta būti: spontaniškas, drąsus, ciniškas, nepaklūstantis taisyklėms ir visiškai nebijantis chaoso. Jų pažintis virsta keistu eksperimentu, o netrukus gimsta slaptas kovos klubas – vieta, kur vyrai susirenka ne tik muštis, bet ir pajusti, kad vis dar yra gyvi.
Tačiau filmas nėra vien apie smurtą. Tiesą sakant, kovos čia tampa metafora: būdas išsirėkti, susidurti su savo skausmu, atsikratyti sterilios, suvaidintos kasdienybės. Tuo pat metu istorijoje atsiranda Marla Singer – paslaptinga, chaotiška, pažeidžiama ir kandžiai sąmojinga moteris, kuri į pasakotojo gyvenimą įneša dar daugiau nerimo. Ji nėra tik meilės interesas ar dekoracija; Marla tampa gyvu priminimu, kad tikras skausmas nėra gražiai supakuotas.
Be spoilerių galima pasakyti tik tiek: „Kovos klubas“ pamažu išauga iš asmeninės krizės istorijos į daug platesnį pasakojimą apie maištą, kontrolę, tapatybę ir pavojingą norą viską pradėti iš naujo. Tai filmas, kuris žiūrovę vedžioja tamsiais koridoriais ir nuolat klausia, ar tikrai žinome, kas esame.
Kodėl verta žiūrėti?
1. Tai filmas apie tapatybę, o ne tik apie vyrų muštynes
Nors pavadinimas gali sudaryti įspūdį, kad tai agresyvus, „vyriškas“ filmas, iš tiesų „Kovos klubas“ kalba apie daug universalesnius dalykus. Jis nagrinėja klausimą, ką reiškia būti savimi pasaulyje, kuris nuolat siūlo paruoštus atsakymus: kokia turi būti karjera, kūnas, namai, santykiai, net laimė. Moterims šis filmas gali būti ypač įdomus kaip žvilgsnis į vyriškumo krizę, bet kartu ir kaip veidrodis bet kuriam žmogui, pavargusiam nuo nuolatinio prisitaikymo.
2. Marla Singer – viena įdomiausių 10-ojo dešimtmečio kino antiherojų
Helena Bonham Carter sukuria Marlą taip, kad jos neįmanoma pamiršti. Ji netvarkinga, aštri, savidestruktyvi, bet kartu nepaprastai gyva. Marla nepretenduoja būti „patogi“ moteris: ji nekalba švelniai vien tam, kad patiktų, nesistengia atrodyti tobula ir nebijo savo tamsos. Būtent todėl ji tokia įdomi. Ji įkūnija moterišką personažą, kuris nėra nugludintas pagal romantinių filmų taisykles.
3. Davido Fincherio režisūra – tikra kino meistrystė
Fincheris kuria filmą kaip mechanizmą, kuriame kiekvienas kadras turi paskirtį. Kamera juda neramiai, spalvos šaltos ir purvinos, montažas aštrus, o muzika stiprina jausmą, kad žiūrime į pasaulį, kuris tuoj subyrės. Tai vizualiai įspūdingas kūrinys, kurio estetika iki šiol cituojama reklamoje, madoje, fotografijoje ir popkultūroje.
4. Filmas drąsiai kritikuoja vartotojiškumą
„Kovos klubas“ kandžiai šaiposi iš minties, kad save galima susikurti vien per daiktus. Gražus butas, dizainerių baldai, firminiai marškiniai, tvarkingas gyvenimo aprašymas – visa tai filme atrodo kaip trapus fasadas. Ši tema šiandien ypač artima, kai socialiniuose tinkluose taip dažnai matome kruopščiai suredaguotas laimės versijas.
5. Filmas, apie kurį norisi kalbėtis
Geriausi filmai nesibaigia kartu su titrais. „Kovos klubas“ yra būtent toks: po peržiūros norisi ginčytis, analizuoti, klausti, kas buvo teisinga, kas pavojinga, kas genialu, o kas sąmoningai nepatogu. Tai puikus pasirinkimas kino vakarui, jei po jo norisi ne tik tyliai nueiti miegoti, bet ir iš tikrųjų pasikalbėti.
Aktoriai
Edwardas Nortonas filme atlieka bevardžio pasakotojo vaidmenį. Jo vaidyba subtili, nervinga ir labai tiksli: aktorius geba perteikti žmogų, kuris išoriškai funkcionuoja, tačiau viduje yra visiškai išsekęs. Nortonas žinomas iš filmų „Pirmykštė baimė“, „Amerikos istorija X“, „Iliuzionistas“ ir „Žmogus paukštis“. „Kovos klube“ jis tampa idealiu žiūrovės vedliu į šią keistą, tamsią istoriją.
Bradas Pittas kaip Tyleris Durdenas – vienas ikoniškiausių jo karjeros vaidmenų. Tai ne šiaip gražus, charizmatiškas herojus, o pavojinga fantazija apie absoliučią laisvę. Pittas, vėliau sužibėjęs filmuose „Oušeno vienuoliktukas“, „Babilonas“, „Kartą Holivude“ ir „Bendžamino Batono keista istorija“, čia demonstruoja magnetišką energiją, kuri vienu metu traukia ir kelia nerimą.
Helena Bonham Carter Marlos vaidmenyje yra nepakartojama. Aktorė, žinoma iš „Kambarys su vaizdu“, „Karaliaus kalba“, „Svynis Todas“, „Alisa Stebuklų šalyje“ ir „Hario Poterio“ filmų, čia sukuria personažą, kuris atrodo lyg iš kito, dar tamsesnio filmo. Jos Marla yra pažeista, bet nepalūžusi; ciniška, bet ne bejausmė.
Verta paminėti ir Meat Loaf, sukūrusį Robertą Paulsoną – netikėtai jautrų, liūdną ir švelnų personažą, kuris filmui suteikia žmogiškumo. Jaredas Leto taip pat pasirodo viename ryškesnių antraplanių vaidmenų, primindamas, kad Fincherio pasaulyje net mažesni personažai turi savitą energiją.
Kritikų įvertinimas
Premjeros metu „Kovos klubas“ kritikų buvo sutiktas nevienareikšmiškai. Vieni jį laikė pavojingu, perdėtai agresyviu ir provokuojančiu, kiti iškart atpažino originalų, drąsų ir itin išmaniai sukurtą kino kūrinį. Laikui bėgant filmas įgijo kultinį statusą ir šiandien dažnai minimas tarp svarbiausių 10-ojo dešimtmečio pabaigos filmų.
Rekomenduojama šį filmą žiūrėti ne kaip smurto istoriją, o kaip satyrą ir psichologinę kelionę. Jis nėra skirtas kiekvienai nuotaikai: jei ieškai lengvos romantinės komedijos ar švelnaus vakaro filmo, „Kovos klubas“ gali pasirodyti per intensyvus. Tačiau jei nori kūrinio, kuris sujudina mintis, išjudina emocijas ir priverčia permąstyti, kiek daug gyvenime darome iš įpročio, tai yra nepriekaištingas pasirinkimas.
Ypač stipru tai, kad filmas nepasensta. Jo kalba apie vartotojiškumą, vienatvę, emocinį atbukimą ir troškimą ištrūkti iš tvarkingo, bet tuščio gyvenimo šiandien skamba net skaudžiau. Žinoma, „Kovos klubą“ verta žiūrėti kritiškai: jis provokuoja, kartais sąmoningai peržengia ribas ir ne visada pateikia patogius atsakymus. Bet būtent dėl to jis ir yra toks gyvas.
„Kovos klubas“ – tai filmas, kurį verta pamatyti bent kartą, o gal ir ne kartą, nes kiekviena peržiūra atveria naują sluoksnį. Jis gali suerzinti, sukrėsti, prajuokinti, nuliūdinti ar net supykdyti, bet abejingų palieka retai. Įsijunk anonsą, pasiruošk tamsesniam, aštresniam kino vakarui ir leisk šiam filmui priminti, kad kartais didžiausios kovos vyksta ne rūsiuose, o mūsų pačių viduje.
