Tyliai gesta šviesos,
Jau užmiega miestas.
Liko tuščios gatvės, niūrios, liūdnos akys.
Tik nuo liūdesio vienatvės jau užgeso žvakės.
Vaškas liejas, skausmas nebemielas.
Tyliai, nedrąsiai brendu aš į upę jausmų.
Aš noriu mylėti ir savęs neapkęsti.
Noriu žinoti gyvenimo prasmę, bet
Bet juk vis tiek išeisiu.
Noriu pajusti gyvenimo skonį.
Dieną ir naktį praleist, kaip aš noriu,
Nes gyvenu dabar.
Tik ryte, kai miestas bunda
Paukščiai vėl giesmę čiulba
Sveikina kiekvieną, naują, šviesią dieną
O man lyg nuo žolės rasa nurieda
Lašas ašaros skaidrios, sūrios
Kaip mano siela.
Kažkur toli giliai širdy aš suprantu,
Kad gyvenu neegzistuoju ar esu
Gyventi juk nebanalu.
Aš noriu mylėti ir savęs neapkęsti.
Noriu žinoti gyvenimo prasmę, bet
Bet juk vistiek išeisiu.
Noriu pajusti gyvenimo skonį.
Dieną ir naktį praleist, kaip aš noriu
Nes, gyvenu dabar.
Banalu, banalu…
Aš noriu mylėti ir savęs neapkęsti.
Noriu žinoti gyvenimo prasmę, bet
Bet juk vistiek išeisiu.
Noriu pajusti gyvenimo skonį.
Dieną ir naktį praleist, kaip aš noriu
Nes, gyvenu tik kartą.
Džiaugtis kas rytą, kylančia saule
Dėkot, kad esu šitame pasauly
Juk mes, visi pakilsim.
Paliksim tik vardą, tik paprastą žodį
Užmirškim svajones, paleiskim į orą
Gyvenk ir brangink ką turi dabar.
