O tu tikėk netikėjęs, nepatikėsi
Kai blogiausia būna, imi greitai ir keliesi
Negulėsi juk taip kiek galėsi
Nepaliesi juk dangaus, kol pasiekti nenorėsi
Tu tikėsi kvailom savo svajonėm ant popieriaus lapuko
Abejonėm, išdėliotom skiemenim paprastu pieštuku
Mintys užtruko ateidamos į galvą laukiant įkvėpimo
Netgi pasaulis pakeitė spalvą
Nebūk iš tų, kurie pastoviai laukia motyvacinių laiškų
Banalu jau tai, nebejaučiu eilučių
Kaip pats matai, nebetikiu jau tais, kurie domisi kaip laikais
Veidais nebenueina patempimai bruožų, paveiktų emociškai
Pinigais paveikti žmonės pamiršo, kad tai popieriai
Judėk pirmyn ar atgal, ten pat paliksi
Gyvenimas nestovi, laikrodis juk tiksi
Tau davė šansą, kodėl gi jo neišnaudoti
Kiekvieną kartą daros vis sunkiau kvėpuoti
Atsistoti yra būtina, kai tave smukdo
Būk, žmogau, laimingas ir nebegrįžk į dugną
Ne tam mes atsiradom, ne tam buvom sukurti
Kad matant save veidrody norėtumei nudurti
Apkurtę nuo vienas kito kalbų apie laimę
Taip juk nėra, nesimazink, kad taip gaunasi savaime
Bet kokia kaina lipam vienas per kitą
Geresnį duonos kąsnį atstoja dinamitas
Nebe iš plytų namus statydami užmiršom
Kad jeigu užsimerkiam, nereiškia, kad mes mirštam
Užšalus pirštam, mąstom, kad jau jų netenkam
Nebūk debilas, žmogau, juk tu turi rankas
Galbūt per menkas tu išvaizda ir galimybėm
Norint būt žmogum, tenka kartais pabūt ir gnydom
Per sunkumus mes bridom, kad pasiekti tikslą
Nelauk ir nežiūrėk, kodėl ir kaip tai vyksta
Juk mūsų tūkstančiai, milijardai, milijonai
Žmonių netrūksta čia, griūvančioj dėlionėj
Tau davė šansą, kodėl gi jo neišnaudoti
Kiekvieną kartą daros vis sunkiau kvėpuoti
Atsistoti yra būtina, kai tave smukdo
Būk, žmogau, laimingas ir nebegrįžk į dugną
