Pakalnėj, pakalnėj saulytė tekėjo,
Pašily mergytė linus ravėjo;
Bagočiaus sūnelis prieg šal’ stovėjo,
Su vargo mergele žodį kalbėjo.
Sena močiutė keliu eidama
Ir savo sūnelį graudžiai bardama:
— Sūneli, vaikeli, ką sudūmojai,
Kad vargo mergelę pasidabojai?
— Motule, širdele, kad nėra tokios,
Nei Vilniaus miestely, nei mūs kaimely:
Mėlynų akelių, kaip žvaigždytėlių,
Raudonų veidelių, kaip obuolėlių,
Geltonų kaselių, kaip valaknėlių,
O pati mergelė — kaip lelijėlė.
