Likime, labas
Kodėl ir vėl mane sutrynei su žemėm
Po visų tų etapų
Duodi laimę, po to ir vėl žemini
Kodėl tai darai
Ar tau tai teikia laimę?
Savo skausmą aš dedu vėl į lapus
Nežinau, bet greitai jau išeisiu anapus
Taip nebegaliu jau
Skauda tartum žarijos
Degintų mano kūną
Išpjauk jausmus
Išpjauk mano širdį su meile
Nes be tavęs aš niekas
Ta tema man skaudi
Melas, ašaros
Ir taip prisiminimais tampa tai, kas buvo gera
Lieka tik pasakos
Vaikinas pasirinko tai, kas jam buvo nulemta
Paliko namus, o namuose laiškus
Paskutinės sms žinutės tau ir draugams jau aiškios
Nebegrįš jis
Jis pasirinko tą kelią, išėjo, ilgai bandė
Galvojo, tylėjo, žiūrėjo, pagaliau pasiryžo iki galo
Tilto kraštas, virvė ant kaklo
Paskutiniai žodžiai ištarti buvo tavo vardas
Ir žodžiai: myliu, atleisk
Taip nebegaliu daugiau, todėl išeinu
Nebegaliu, todėl išeinu
Palieku visus
Atleisk
Vos sekundės bėgy jis žengė tą žingsnį
Ir užgeso gyvybė
Tyla užmigdė viską, kas aplinkui neramiai virė
Po minutės sms grįžo pas jį
„Neišeik, pasilik, reikalingas“
Bet per vėlu jau prašyti
Per vėlu
Nes jis išėjo
Ir grįžti nepavyks
Tokia Dievo valia
Jis išėjo
Du tūkstančiai dvyliktų sausio dvidešimt devintą dieną
Laidojimo namuose karstas jo
Ir vaizdas nemielas
Aplinkui giminės, ašaros
Nuotaika slogi
Pasirodo ji
Šaltu veidu, rami, bet pravirksta išvydus jį
Mintyse sumaištis
Dabar kaip gi būtų, jeigu būtų buvę kitaip
Tačiau likimo nepakeisi
Taip negalima
Išėjo, paliko kitus
Per daug skausmo patyrė jis
Per tuos 17 metų
Nebeiškentė ir laikas jį pasiglemžė amžiams
Dabar liks tik dainos jo ir nuotraukos
Prisiminimai, laikas kartu
Kurio jau pakartoti nebebus galima
Rankų šiltų, kurios lietė jos veidą, nebebus
Jis nebetars tų žodžių „myliu“ ar „pasiilgau“
Nebebus tos šypsenos, kuri kaip saulė spindėjo
Kai jis šalia buvo
Mergina pasirinko savo kelią kitą
Todėl jis išėjo amžiams
Sau pažadėjęs savo meilę jai nusinešti po žemėm
Tai ištesėjo
Ir paskutinėm sekundėm
Meldė jis visų atleidimo
Ir prašė Dievo būti maloningu
Ir su meile jis užmigo
