Visur ieškau tavęs ir surast negaliu,
Kur tik eičiau tuo kietu, vingiuotu keliu,
Kur tik kreipčiau žingsnius, kur tik leisčiau mintis –
Tu visur ta pati nebyli paslaptis.
Kur tave nudangino juoda nežinia?
Gal nyki nebūtis tuoj nublokš ir mane.
Bet šiandieną taip liūdna vienam, taip graudu,
Kad tavęs nerandu, kad tavęs nerandu.
Bet užgeso seniai vakarykštė žara
Naujo ryto aušroj ir žvaigždžių nebėra,
Aš grįžtu į namus tuo vingiuotu keliu
Nei dienoj, nei nakty tavęs rast negaliu.
Visur ieškau tavęs ir surast negaliu,
Kur tik eičiau tuo kietu, vingiuotu keliu,
Kur tik kreipčiau žingsnius, kur tik leisčiau mintis –
Tu visur ta pati nebyli paslaptis.
