Nerami diena,
Liūdesio pilna,
Nepaaiškinamai jaučiuos…
Reikia išsiskirt,
Teks tave pamiršt,
Nukritę lapai primins man tave…
Kaltas ruduo,
Kuris lyg akmuo
Seniai mylėt nustojo…
Tylėk, prašau nekalbėk,
Tik tyliai pažiūrėk
Ir leisk man išeiti…
Žydras dangus
Nebe toks gražus,
Nes nėra jau tavęs šalia.
Šalta man stovėt
Ir tolyn žiūrėt,
Lietus verkia už mane…
Kaltas ruduo,
Kuris lyg akmuo
Seniai mylėt nustojo…
Tylėk, prašau nekalbėk,
Tik tyliai pažiūrėk
Ir leisk man išeiti…
Medžių lapai po kojomis
Ir nuo lietaus šlapi plaukai –
Aš tikrai prisiminsiu
Šį rudenį ilgai…
Kaltas ruduo,
Kuris lyg akmuo
Seniai mylėt nustojo…
Tylėk, prašau nekalbėk,
Tik tyliai pažiūrėk
Ir leisk man išeiti…
Tai kaltas ruduo,
Kuris lyg akmuo
Seniai mylėt nustojo…
Tylėk, prašau nekalbėk,
Tik tyliai pažiūrėk
Ir leisk man išeiti…
(2 k.)
Originalas (su kitokiais žodžiais): Naktinės personos – Kaltas ruduo
