Kalba žmonės, kad yra tokia šalis,
Kurioj gyvena nuostabiausia moteris.
Ji žavinga ir aistringa kaip ugnis.
Kas naktį vyrams svajones ji padalins
Ir eliksyru stebuklingu pavaišins
Ir jie paklaus jos: kuo gi, deive, tu vardu?
O aš žinau –
Ji Onutė, ei ei ei ei
Paprastutė, ei ei ei ei
Ji Onutė, oi oi oi oi
Paprastutė, oi oi oi ojojoj
Tokios akys, jos vilioja taip visus
Kaip laputaitės, įsimylėsi – blogai bus
Ir raudosi, kai prarasi tu turtus.
Bet taip nutinka, kad susidomi klasta.
Širdis tau plaka kaip suvirpinta styga
Ir nesuprasi, kad supančiojo tave
Ir mane.
Ji Onutė, ei ei ei ei
Paprastutė, ei ei ei ei
Ji Onutė, oi oi oi oi
Paprastutė, oi oi oi ojojoj
