Yra dienų, kai norisi raudonų lūpų, ryškesnių akių, tobulai paryškintų skruostikaulių ir žvilgsnių, kurie trumpam sustoja ties mumis. O būna rytų, kai norisi tiesiog nusiprausti veidą, pasitepti kremu ir išeiti į dieną be jokio makiažo. Ir žinote ką? Abu šie pasirinkimai yra vienodai gražūs.
Apie tai plačiau – Viktorija Miliauskaitė.
Dirbdama makiažo srityje vis dažniau galvoju, kad makiažas yra kur kas daugiau nei dekoratyvinė kosmetika. Tai savotiška moters nuotaikos, vidinės būsenos ir santykio su savimi kalba. Kartais juo norime pabrėžti savo moteriškumą, kartais – sukurti stipresnį įvaizdį, o kartais tiesiog pasidžiaugti spalvomis ir pačiu kūrybos procesu.
Kodėl vieną dieną norime būti ryškios, o kitą – visiškai natūralios?
Galbūt todėl, kad mes nesame vienodos kiekvieną dieną. Keičiasi mūsų nuotaika, savijauta, aplinkybės, net tai, kaip matome save veidrodyje. Vieną rytą norisi elegancijos ir išraiškingų lūpų, kitą – lengvo odos švytėjimo ir vos pastebimo blakstienų tušo.
Ir tai visiškai normalu.
Kartais ryškus makiažas tampa savotišku šarvu. Jis suteikia drąsos, padeda pasijusti užtikrinčiau, leidžia išreikšti savo charakterį. Kitomis dienomis norisi priešingai – atsisakyti visų sluoksnių, nieko neįrodinėti ir tiesiog būti savimi.
Man atrodo, svarbiausia suprasti, kad nei ryškus makiažas, nei jo nebuvimas neapibrėžia moters grožio. Mes neprivalome kasdien atrodyti vienodai, kad būtume savimi.
Makiažas ir pasitikėjimas savimi – kur yra riba?
Tai viena įdomiausių temų, apie kurias, mano nuomone, verta kalbėti dažniau.
Ar dažomės todėl, kad norime patikti kitiems, ar todėl, kad pačioms patinka tai, ką matome veidrodyje?
Tikriausiai kartais būna ir viena, ir kita. Nėra nieko blogo norėti atrodyti patraukliai, sulaukti komplimentų ar jaustis gražiai ypatingą vakarą. Tačiau svarbu, kad makiažas netaptų sąlyga, be kurios nebegalime savęs priimti.
Yra didelis skirtumas tarp „noriu pasidažyti, nes man taip gražu“ ir „privalau pasidažyti, nes be makiažo nesijaučiu pakankamai graži“.
Pirmuoju atveju makiažas tampa malonumu, kūryba ir saviraiška. Antruoju – galbūt bandymu paslėpti tai, ko savyje dar nemokame priimti.
Nemanau, kad makiažas turi būti priemonė trūkumams maskuoti. Jis gali išryškinti tai, ką turime gražiausio, suteikti žaismingumo, elegancijos ar net visiškai pakeisti nuotaiką. Tačiau jis neturėtų tapti mūsų vertės matu.
Grožis nėra vienodas, kaip ir moterys.
Dirbant su skirtingo amžiaus, išvaizdos ir charakterio moterimis, labai įdomu stebėti, kaip skirtingai jos supranta grožį. Vienai gražiausias makiažas – tobulai raudonos lūpos, kitai – švytinti oda, trečiai – beveik nepastebimas akių paryškinimas.
Ir nė viena nėra neteisi.
Kartais moterys ateina pas makiažo meistrę su labai aiškiu noru paslėpti tam tikrus bruožus, raukšleles ar odos netobulumus. Tačiau man visada norisi ne tik atlikti makiažą, bet ir padėti moteriai pamatyti save kiek kitaip. Ne ieškoti, ką reikėtų paslėpti, o atrasti, ką galima gražiai pabrėžti.
Juk tikras profesionalumas, mano akimis, nėra gebėjimas visų moterų veidus paversti vienodais. Tai gebėjimas pamatyti individualumą ir jį atskleisti.
O gal didžiausia prabanga – galėti rinktis?
Rinktis ryškias lūpas arba visiškai natūralų veidą. Rinktis praleisti valandą prie veidrodžio arba išeiti iš namų per penkias minutes. Rinktis eksperimentuoti, keistis, žaisti spalvomis arba visai nesidažyti.
Svarbiausia, kad šis pasirinkimas kiltų iš mūsų pačių, o ne iš baimės neatitikti kažkieno lūkesčių.
Man norėtųsi, kad moterys į makiažą žiūrėtų ne kaip į būtinybę, o kaip į malonumą. Kad dažytųsi ne todėl, jog be jo jaučiasi nepakankamos, bet todėl, kad kartais tiesiog gera sau skirti laiko.
Ir jeigu šiandien norisi raudonų lūpų – tebūnie. Jei rytoj norėsis visiškai nuogo veido – taip pat puiku.
Juk grožis prasideda ne nuo makiažo šepetėlio ir nesibaigia nusivalius kosmetiką.
Gražiausia moteris yra ne ta, kuri visada atrodo nepriekaištingai, o ta, kuri leidžia sau būti skirtinga ir vis tiek jaučiasi verta grožio, dėmesio bei meilės.
