Dažniausios devyniolikmečių problemos – kaip pagaliau pabaigti mokyklą ar nesusimauti „kirvio“ egzamine, į kokį vakarėlį nueiti penktadienį ir kaip susitaupyti pinigų svajonių bateliams, tačiau Barboros Skrodenytės (19) kasdienybė bei rūpesčiai visai kitokie. Jai priklauso prieš kelis mėnesius Kaune atidaryta kavinė „Pas Barborą“, ji vadovauja nemažam kolektyvui, kas vakarą sprendžia, ką ir kaip klientams reikėtų pateikti kitą dieną. „Jei, kas nors mano komandoje ką nors blogai padaro, susinervinu, einu ir perdarau. Viskas turi būti neprikaištinga!” – sako jaunoji verslininkė.
BARBĖ DEVYNDARBĖ
Ar mokykloje buvai tokia pat veikli, kaip ir šiandien? Aš visada gyvenau keliais metais į priekį. Net, kai buvau visiškai maža, norėdavau šiek tiek daugiau. Jeigu nuveikdavau tiek, kiek mano bendraamžiai, tai man atrodydavo, jog stoviu vietoje ir atsilieku. Tėvai šiek tiek pristabdydavo ir sakydavo, kad gal jau gana, bet aš nemokėjau nieko neveikti.
Veiklumas reiškėsi lankomų būrelių gausa? Galima sakyti ir taip. Tiesą pasakius, net nežinau, kokio būrelio mokyklos laikais nelankiau. Ir muzikos mokyklą baigiau, ir kraštotininkų būrelį lankiau, ir šokau, ir dainavau, ir visa tai dariau po daugybę metų. Nuo septintos klasės pradėjau vesti renginius. Norėjau išmanyti tą reikalą, todėl tam specialiai baigiau kursus, o aštuntoje klasėje ėmiau rašyti tinklaraštį apie gyvenimą. Jaučiausi šiek tiek kitokiu vaiku, todėl labai norėjosi pasidalinti savo nuomone ir papasakoti, jog apie gyvenimą aš galvoju iš kitos perspektyvos. Noras rašyti niekur nedingo ir vėliau, esu keletą straipsnių apie madą bei grožį parašiusi į lietuviškus žurnalus ir portalus, žodžiu, kiek buvo įmanoma, tiek dariau, nes viskas buvo labai įdomu ir, manau, jog mano veiklumas niekada nepasibaigs (juokiasi).
Kodėl baigusi dvylika klasių iškart nestojai į universitetą? Stojau! Įstojau net į kelis Anglijoje ir į vieną Lietuvoje. Galėjau rinktis nuo mados studijų, iki tarptautinio verslo bei verslo valdymo. Svarsčiau, ką daryti, kur stoti, likti Lietuvoje ar ne. Jaučiausi pasimetusi ir nežinojau, ką daryti, o vėliau sugalvojau tiesiog pasiimti laisvus metus ir išbandyti ką nors naujo, galbūt pakeliauti. Išvažiavau į Londoną padirbėti, išsiaiškinti ar man patinka šis miestas ir ar norėčiau jame studijuoti ateityje. Man Londone labai patiko, nes suvokiau, ko noriu iš gyvenimo, pabuvau be tėvų, savarankiškai pagyvenau. Išmokau, kaip susiplanuoti dieną, kaip apsipirkti, kaip pinigus skirstyti, jog jų užtektų visam mėnesiui (juokiasi). Žodžiu, prasidėjo suaugusių žmonių žaidimai.
Pasikeitė ir mano elgesys, išmokau jaustis laisvai visur. Lietuvoje visiems kažkas lengvai negerai, o ten to nėra ir tikrai niekam neįdomu kaip tu atrodai. Nori atrodyti gerai, atrodyk. Nori į gatvę išeit su chalatu, eik. Pirmus mėnesius, kai jau grįžau į Lietuvą buvo sunku priprasti prie piktesnių žmonių ir prie piktesnių kasininkių.
Ką veikei Londone? Pradžioje dirbau baruose, barmene, padavėja, bet supratau, kad man tai labai sunku, nes aš nemoku dirbti kitiems. Kai man aiškina kiekvieną žingsnį aš užsiblokuoju ir nebegaliu. Supratau, kad turiu kažką keisti, be to, mano tėvai dirba maisto srityje, tad aš pas juos dirbau padavėja nuo kokių trylikos metų – viską mokėjau, viską žinojau, todėl norėjau išbandyti, kad nebūtų taip lengva ir pradėjau žiūrinėti darbo skelbimus, susijusius su mada.
KAIP HOLIVUDO FILME
Kodėl mada? Jau nuo muzikos mokyklos laikų, man mada buvo artima. Juk reikdavo tinkamai pasipuošti koncertams, o aš visada stengdavausi apsirengti kaip nors įdomiau, vis ne kaip visi. Taigi ieškojau ko nors įdomaus ir po kurio laiko radau TĄ skelbimą. Tiesą pasakius, pradžioje net nesupratau, ko iš tikrųjų darbdaviai nori. Darbo skelbime buvo parašyta, kad ieško žmogaus, galinčio dirbti su aukštąja mada ir tiek, bet tai patraukė išmėginti savo jėgas. Išsiunčiau gyvenimo aprašymą ir neilgai trukus mane pakvietė į atranką. Ten buvo koks šimtas žmonių! Atrodė visiškas kosmosas. Supratau, jog tikrai nepraeisiu atrankos, todėl nusiteikiau, jog tiesiog linksmai praleisiu laiką ir pabandysiu. Jaučiausi kaip filme „Ir velnias dėvi Prada“ (juokiasi). Na, bet praėjau aš tas atrankas ir pradėjau dirbti su mados pardavimais. Turėjau domėtis mada, naujausiomis tendencijomis, asortimentu. Turėjau žinoti prekių sudėtį, kaip jos buvo pagamintos, taip pat reikėjo dirbti su reklamomis ir fotosesijomis. Kadangi labai susidraugavome su atrankų vadove, pradžioje ji manęs klausė, kurioje srityje ir su kuriuo prekiniu ženklu labiausiai norėčiau dirbti. Na, aš labiausiai mylėjau ALEXANDER McQUEEN ir CHANEL, tai taip ir pasakiau. Kai praėjau paskutinę atranką, man pasakė, jog galėsiu dirbti su CHANEL.
Tai tu nedirbai pačiame CHANEL? Šis prekinis ženklas tiesiogiai su niekuo nedirba, tad yra įmonės, kurios tarpininkauja, o tas žmogus, kuris dirba su šiuo prekiniu ženklu laikomas dirbančiu ir pačiame CHANEL. Buvo labai įdomu, galvojau, kad radau savo vietą, žodžiu, dirbsiu čia amžinai, bet žmogus planuoja, o Dievas juokiasi. Po kelių mėnesių susilaužiau ranką ir man teko grįžti į Lietuvą. Dėl rankos negalėjau dirbti beveik du mėnesius, o juk gyvenimas Londone ne pats pigiausias: nuoma, maistas, drabužiai, laisvalaikis. Nebe tas amžius, kad galėčiau prašyti tėvų išlaikymo ir du mėnesius nieko neveikt, todėl nutariau grįžti. Išsigydžiusi ranka planavau grįžti atgal, bet po pirmų dviejų nieko neveikimo savaičių, supratau, jog išprotėsiu. Kadangi prieš kelionę į Londoną aš turėjau minčių apie savo kaimo turizmo sodybą ar kokią nors kavinukę, nutariau paieškoti vietos, galimybių ir pabandyti. Viską radau ir prasidėjo dokumentų tvarkymo, atsidarymo bei komandos ieškojimo darbai.
DRĄSIOS SVAJONĖS
Iš kur aštuoniolikmetei merginai kilo tokių drąsių minčių? Aš visada to norėjau, bet, kai mokiausi mokykloje, buvau stipriai per jauna. Man atrodė, jog baigsiu mokyklą, išvažiuosiu į užsienį, pasisemsiu patirties, o po to grįšiu čia bei kursiu ką nors savo. Man būtinai reikėjo savo, nes aš net pas tėvus nemoku dirbti. Man pasako, jog turiu kažką būtinai padaryti ir padarau, bet tikrai ne šimtu dešimt procentų, neišeina man.
Tavo tėvai sukasi šioje srityje, ar neatsiranda žmonių, kurie tikina, jog viską padarė tėvai ir nėra čia ko riesti nosies? Nosies aš tikrai neriečiu, tiesiog veikiu tai, kas man įdomu ir patinka. O dėl tokios kritikos… Na, į akis to tikrai niekas nepasakė. Gal yra tokių kalbų aplink, aš nežinau, bet žmonės, kurie mane pažįsta, žino, jog taip tikrai nėra. Apskritai, aš nelabai galvoju, ką kiti apie mane sako. Visą laiką norėdavau būti keliais metais į priekį, todėl visada buvo žmonių, norėjusių sodinti mane žemyn. Buvo tokių, kurie galvojo, jog aš išsiknisinėju, arba, kad man šiaip cvankt, bet jie išmokė mane vienintelio dalyko – nekreipti dėmesio. Juk visada atsiras nepatenkintų tavo veikla, bet tu ne saldainiukas, todėl ir negali patikti visiems. Manau, jog mane ir dabar apkalba ir svarsto, kodėl nesugebu gyvent ramiai. Bet ir paauglystėje, ir dabar mane gelbsti įvairiausios sėkmės istorijos, kai paskaitai apie garsių žmonių gyvenimus, pamatai, jog jie patyrė dar ne tiek. Man atrodo svarbiausia tai ištverti, nes po patyčių, apkalbų ir piktų žodžių galiausiai tampi stipriu.
Ar tėvai daug padėjo tvarkant dokumentus, įrengiant patalpas, ar jie nevadovauja tau? Jie visą laiką mane rėmė morališkai, nes, prieš atsidarymą buvo labai daug dokumentacijos. Dokumentų tvarkymas, bendrovės atsidarymas man dar buvo neištirta zona, tad jie tikrai šiais klausimais padėjo ir patarė. O dabar jie pasiūlo, kaip būtų galima pasielgti teisingiau, bet nemoralizuoja ir nebruka savo nuomonės. Man atrodo, kad jie mane supranta, juk dirba panašų darbą, tai per daug nenurodinėja.
PAVADINIMAS Į TEMĄ
Kodėl „Pas Barborą“? Turėjau visokių minčių ir, kai man reikėjo atsidaryti UAB (Uždarą akcinę bendrovę) buvo jau atmetę kelis variantus ir iš esmės aš turėjau kelias valandas sugalvoti pavadinimui. Mama pasiūlė pavadinti „Pas Barborą“, bet man tai labai ne kaip skambėjo. Na, bet nusileidau ir labai prilipo, nes dabar visi sako „Tai einam pas Barborą pavalgyt“, tad pavadinimas tapo „į temą“. Mano kavinė gana tipiška: ruošiam banketus, furšetus, gimtadienius ir pan. Daugiausia siūlom lietuviškos ir europietiškos virtuvės maistą. Pas mus eina valgyti tie, kurie dirba netoliese, todėl vargu ar jie bandytų daug naujovių, tad su labai įmantriais patiekalais neeksperimentuojame, be to, aš nenoriu čia bandyti kišti pernelyg jaunatviškų elementų, nes nenoriu greitai užsidaryti.
Pagal kokius kriterijus rinkaisi komandą? Man svarbiausia, kad darbuotojas norėtų dirbti, ir atėjęs į darbą džiaugtųsi, jog gali dirbti, tai ką mėgsta. Būna juk žmonės sako „o ne, vėl į darbą“, tai aš nenorėjau, jog taip būtų, nes tada nukentėtų viskas – ir maisto kokybė, ir išvaizda. Tai va, per pirmą mėnesį pasikeitė koks dešimt darbuotojų ir tai tikrai daug. Štai tik atsidarėme ir po dviejų savaičių paaiškėjo, kad mūsų virėjos vagia, nieko nelaukiau, atleidau. Tiesą pasakius, tikrai nesitikėjau, jog atsirinkti tinkamą komandą bus taip sunku.
Kokia tavo kasdienybė? Keliuosi labai anksti. Nors atsidarom dešimtą, komanda kavinėje visada būna nuo aštuonių. Negaminam maisto iš vakaro, kad nereikėtų klientams pateikti mikrobangėje šildyto maisto. Aš pati daug padedu virtuvėje, o užsisakęs troškinį, klientas visada gaus jį paruoštą mano rankomis. Kai buvau maža, tai atrodė, kad niekada gyvenime nedirbsiu virtuvėje, ir štai, kaip viskas pasikeitė (juokiasi). Mano mama labai mėgsta gaminti, o aš visada būdavau arti, jos tad išsilavino tie skonio receptoriai ir dabar suprantu, kaip turi būti gerai. Man labai svarbu, kad maisto išvaizda būtų nepriekaištinga, kad kokybė būtų puiki, tai visuomet padedu ir seku, kas vyksta puoduose. Atsidarom dešimtą,o tada jau dirbu su žmonėmis, aptarnauju juos prie baro. Galvojau, jog savaitgaliais galėsime dirbti įprastai, bet nepavyksta, nes visuomet būname užsakyti, tad kol kas visus tuos kelis mėnesius dirbu be savaitgalių.
Tai ar lieka laiko laisvalaikiui, meilei, poilsiui? Taip. Aš stengiuosi po darbo pagauti šiek tiek laisvo laiko ir jį išnaudoti maksimaliai. Po darbų du kartus per savaitę šoku ir vaikštau į sporto salę. Žinoma, norint viską „patempti: reikia vartoti daug vitaminų, ir gerti arbatų, tai taip ir darau.
O ar ketini tęsti mokslus? Žinoma, labai pasiilgau mokymosi. Kai buvau mokykloje, atrodė, o kaip būtų gerai didesnė pertrauka nuo mokslų, o dabar neeeeeee. Labai noriu tobulėti ir sužinoti daug naujo! Kadangi jau prisirišau Lietuvoje, tai nenumesiu visko į šoną, tad Anglija tikrai nuplaukė, o ir studijuosiu tai, kas padėtų verslui, nes neprotinga būtų šokti į veiklą, kuri būtų nesusijusi su tuo, ką darau. Aišku, aš turiu mažą svajonę susikurti mini imperiją, kur būtų ir maisto, ir mados, ir grožio. Viskas ir juda ta linkme, tai gal kada nors…
