Lietuvos atlikėjas, rašantis daugelio širdis sujaudinančias dainas Domantas Razauskas sako, jog svarbiausias kontaktas – „širdis į širdį“. Susitikus jaukioje kavinėje, su dainuojamosios poezijos „guru“ kalbėjome ne tik apie kūrybą…
– Mokėtės VU, filologijos fakultete. Pasakykite atvirai: daugiau studijavote ar „studentavote“?
Domantas: mokiausi tai, kas man buvo įdomu, aš ten įstojau ne gauti diplomą, kaip dauguma. Paskaitų, kurios manęs nedomino, aš net nelankydavau, o, būtent, „studentaudavau“.
Manau, kad tie ketveri metai buvo patys audringiausi, kaip ir daugumos studentų. Tuomet susipažinau su daugybe žmonių, kurie man padarė įtaką ir su kuriais buvo ir dabar yra tiesiog gera būti.
– Nebūdavo atvejų, kad nuobodžios paskaitos metu kurdavote eiles?
Domantas: tiesą sakant, aš nelabai atsimenu, kada ta kūryba atsirasdavo. Mintys gimdavo ar troleibuse, ar lėktuve, ar per paskaitas – tam nereikėdavo specialios vietos.
Tai gali atsirasti bet kur, galima nešiotis mintis galvoje dvejus metus, galima iš karto užrašyti. Čia toks neprognozuojamas dalykas. Bet, jei būdavo įdomi paskaita, aš stengdavausi jos klausytis ir ją įsidėmėti (šypsosi).
– Ką jums reiškia kūryba?
Domantas: nieko ji man nereiškia, ką ji gali reikšti (juokiasi). Reikšti gali tik mums parodomi simboliai ar ženklai. O kūryba, ar panašūs abstraktūs dalykai – nėra ženklai, tai tiesiog kūryba. Labai paprasta – kuriu arba nekuriu. Stengiuosi daugiau kurti, nors kuo toliau tuo mažiau man norisi tai daryti.
– O kodėl?
Domantas: nelabai ką beturiu pasakyti. Mano mintys kuo toliau, tuo labiau rimsta. Vis mažiau žodžių norisi parašyti ar ištarti. Man kūryba, iš esmės, visą laiką buvo klausimų ir atsakymų uždavinėjimas sau pačiam.
Kai tie atsakymai pradeda ateiti, tada nebelieka klausimų ir nebelieka jokių neaiškumų. Anksčiau būdavo, kad galėdavau per savaitę parašyti keturias – penkias dainas, dabar per tris mėnesius, duok Dieve, parašai dainą, ir tai su labai nedaug žodžių (šypsosi). Bet užtai gimsta labai daug instrumentinių kompozicijų, dėl to labai džiaugiamės. O eilėraštį išvis nepamenu, kada paskutinį kartą parašiau, gal prieš metus.
– Bet skirtingais gyvenimo etapais klausimų turėtų iškilti vis naujų ir vis kitokių?
Domantas: ne, man jų daugiausiai buvo, kai buvau šešiolikos – septyniolikos metų. Tada aš puoliau stačia galva skaityti visas knygas, kurios maniau, kad gali atsakyti į tuos klausimus. Bet jos man neatsakė.
Neatsakė net tos knygos, kurias skaičiau universitete. Tuomet supratau, kad kažkur padariau klaidą, pasukau šiek tiek ne į tą pusę ir atsakymų pradėjau ieškoti kitur. Supratau, kad atsakymai ateina tada, kai tu pradedi mažiau uždavinėti klausimų.
Man kūryba nėra kažkoks mistinis dalykas, dievo dovana ar panašiai. Tai galima vadinti kaip nori, bet pačios kūrybos nepakeis niekas. Tai bus tik pavadinimas.
– Jūsų dainų tekstuose yra labai daug metaforų, persofinikacijų. Ką tokie dalykai jums reiškia?
Domantas: kai rašai, negalvoji apie kažkokius specialius simbolius, nesistengi kažko nuslėpti. Tiesiog, kai žmogui esminiai dalykai gyvenime yra išrėžiami tiesiai, jis niekada to nesupranta. Mano, kad tu esi arba idiotas, arba iš jo tyčiojiesi. Dėl to natūraliai atsiranda palyginimų kalba. Būna, kad parašęs daina, tik po savaitės supranti, ką ja norėjai pasakyti.
Tai yra visiškai pasąmoniniai dalykai, pavyzdžiui, paklausęs dainą, kurią parašiau prieš septynerius metus, tikrai manau, kad to negalėjau parašyti. Dėl to simboliai nieko nereiškia.
Juos gali vadinti kaip nori, bet jiems reikšmę suteikia kiekvienas individualiai. Todėl, jei pradėčiau juos aiškinti, žmogus prarastų galimybę interpretuoti pats.
– Kaip moralai? Jų yra jūsų kūryboje?
Domantas: moralai?! Gink, Dieve, niekada. Niekada nemėgau moralistinės literatūros ir niekada gyvenime niekam neaiškinau, kaip reikia gyventi ar ką daryti. Ir nemėgstu, kai tai yra aiškinama man.
Kiekvienas turi susirasti pats savo kelią. Jeigu pamatai, kad tau artimas kelias, jau kažkieno einamas, gali eiti šalia. Tačiau vis tiek, ansksčiau ar vėliau, pasuksi savo keliu. Dažniausiai, tai, ką noriu pasakyti dainose, yra mano įžvalgos, kurias gali priimti arba ne.
– O kaip eilėraščiuose? Irgi nėra moralų?
Domantas: taip pat ir eilėraščiuose. Kartais gal yra savimoralės, greičiau moralizuoju pats save, pagalvojęs ar padaręs kažką ne taip. Arba dėl kažko ypatingai išgyvenęs, kas mane tikrai sukrėtė. Teksto „Tu“ – lyrinis objektas – nėra kryptingas. Dažniausiai kūryboje kreipiuosi į save patį.
– Kiek teko girdėti, nelaikote savęs bardu. Kaip apibrėžtumėte tai, ką darote?
Domantas: aš laikau ir nelaikau savęs bardu. Aš savęs išvis niekaip nevadinu, nematau tam poreikio.
– Kodėl?
– O kam reikalingi tokie apibrėžimai? Juos dažniausiai sugalvoja tie, kurie neturi nieko bendro su kūryba. O kuriantieji, jeigu save apibrėžtų, sukurtų visišką nesąmonę. Dėl to kūryba neturi savo išankstinių žanrų, nebūna jau viskas tvarkingai sudėta į lentynas.
Kai sukuri, tik tada žiūri, ką sukūrei. Bet, vėlgi, tai iš esmės nieko nekeičia. Man visiškai nesvarbu, kaip mane pavadins. Aš nedainavau, nedainuoju ir nedainuosiu poezijos. Aš dainuoju dainas. Jei man gyvenime kas nors aiškiai apibrėš, kas yra „bardas“, tada ir pasakysiu, ar juo save laikau, ar ne.
– Jūs niekada nebūnate įsispraudęs į standartinius rėmus. Kiekvienąkart dainą sudainuojate vis kitaip. Kodėl?
Domantas: tragiškai neįdomu įsisprausti į kažkokius rėmus. Mano nuomone, kūrybos pabaiga yra būtent tada, kai imi kartotis, arba tą pačią dainą du kartus atlieki taip pat.
Tai yra baisiausia, kas gali įvykti scenoje, o tai dažnai, deja, ir įvyksta. Dėl to aš retai vaikštau į lietuvių atlikėjų koncertus, nors daugumą iš jų labai gerai pažįstu, bet tiesiog negaliu.
Kai vieną kartą pamatai koncertą, būna nuostabu, bet kai antrą išgirsti tas pačias dainas atliekamas taip pat, net pokalbiai su žiūrovais nesikeičia, kažkaip pasidaro liūdna.
Man patinka nueiti į koncertą ir nežinoti, ką ten gausiu, neįsivaizduoti, kuo būsiu sužavėtas.
– O nebūna, kad vieną kartą daina būna atliekama geriau, o kitą blogiau. Tuomet nepamąstote, gal tą dainą reikėtų kartoti taip pat?
Domantas: žinoma, kad būna. Būna, kad nepavyksta koncertas, būna net labai blogų koncertų. Tiesiog nesigroja: bloga energetika, bloga akustika, bloga salė, bloga nuotaika – visko būna.
O daina yra gyvas organizmas: gimstanti ir toliau auganti, besikeičianti. Ji nėra į keturių kampų dėžę įdėtas indas, dėl to niekada nežinau, kuo ji mane vėl nustebins. Dėl to vieno koncerto metu daina gali būti visiškai melancholiška, o kitą – linksma ir mažorinė. Ir tai priklauso tik nuo to, kaip tą dieną ji „jaučiasi“ ir nori būti sudainuojama.
– Prakalbote apie koncertus. Koks buvo įsimintiniausias ir smagiausias koncerto momentas?
Jų buvo tiek daug per 8 – 9 metus. Kiekvienas koncertas, nors savaitę yra įsimintiniausias. O kai kuriuos nepavykusius, žinoma, bandau pamiršti.
Dažniausiai, koks buvo koncertas, suprantu tik po kelių dienų, kai nurimsta mano ego. Tiesiog ramiai atsisėdu su savo grupe, dalinamės įvairiausiais įspūdžiais. Esu įsitikinęs, kad kiekvienam koncertui turiu atiduoti visą save, nes nežinia, kada bus tas paskutinis koncertas.
– Jūsų kūrybos gerbėjų ratas yra gana mažas. Koks jūsų ryšys su jais?
Domantas: nežinau, reikia jų klausti (juokiasi). Aš negaliu kalbėti už visus, tai labai individualu. Aš galiu turėti santykį su savo kūryba ir savo daina, bet negaliu būti atsakingas už klausytojus.
Mano ryšys su jais yra pats šilčiausias. Iš jų pusės, aš nežinau, tikiuosi to paties. Esu labai laimingas, kad su daugybe žmonių visoje Lietuvoje galiu dalintis energija, tarp mūsų yra toks stiprus energetinis laukas, kuris tiesiog įtraukia. Dėl to tai nėra kontaktas „burna – ausis“, o daug stipresnis – „širdis – širdis“.
Štai, kodėl aš visada prašau žmonių, einančių į mano koncertą, nieko nesitikėti, nes niekas nežino, kas ten įvyks. Kiekvienas koncertas yra tarsi mažas ritualas, kurio dalyviai yra visi, esantys jame.
– Neturite pamišusių gerbėjų?
Domantas: (juokiasi). Aš manau, kad žmogus, klausantis mūsų stiliaus dainų, yra išmintingesnis, nei besiklausantis realybės šou dalyvių dainų. O protingam žmogui yra aišku, jeigu klausaisi tam tikro atlikėjo dainų, tau visiškai nebūtina jį pažinoti asmeniškai. Pasitaiko tokių linksmų atvejų, kai žmogus atneša tortą ar knygą.
Gatvėje kartais susiduriu su nepažįstamo žmogaus žvilgsniu, apsikeičiame šypsenomis. Ir daugiau nieko nereikia, jokių užkalbinimų, nieko. Tada žinau, kad tas žmogus yra laimingas ir jis mane padaro tokį patį.
– Užsiminėte apie realybės šou. Dalyvautumėte kada nors?
Domantas: mane vieną kartą kvietė į realybės šou, kategoriškai atsisakiau. Beje, visus mūsų grupės muzikantus yra kvietę į visokius šou ir labai įkyriai. Vienam net skambindavo keliskart per dieną, niekaip neatstodavo.
Niekada nesugebėjau suvokti, kaip suderinami talentas ir šou. Šou yra gamyba, konvejeris, tai yra blizgučiai ir drabužiai. O talentas yra vidinis dalykas.
Nė vienas iš mūsų nemokėjome kurti minioje, kiekvienas tai darome be galo individualiai. Tai ir yra menas. O realybės šou, kiek man teko matyti, nėra nė vieno menininko.
– Šiemet su poetu Rimvydu Stankevičiumi, aktoriumi Andriumi Bialobžeskiu išleidote bendrą kompaktinę plokštelę „Valhala“. O kada gerbėjams padovanosit savo autorinį CD?
Domantas: nežinau (juokiasi). Dėl man anksčiau minėtų priežasčių, darbas studijoje mums nėra toks paprastas. Kai daina atliekama kiekvieną kartą vis kitaip, patys nežinome, kurį variantą mes norėtumėme įrašyti.
Nesame studijiniai žmonės, negalime vienu metu visi suvaržytai groti taip, kaip mums liepia. Ieškome, kad visos mūsų dainos skambėtų, kad jose būtų jausmas, o dauguma režisierių to nesupranta.
Todėl mokomės dirbti kompiuteriais patys, nieko netrukdomi, stengiamės ieškoti skirtingų erdvių (nuo kambario ir tualeto). Bet yra ir šviesioji pusė: mes nuo rugpjūčio mėnesio jau esame sukūrę galimus tris albumus.
Vienas bus visiškai instrumentinis, kitas – elektroninės muzikos, o trečias, pagrindinis, labai tikimės, kad išeis jau šiemet.
– 2008 metais tarptautiniame dainuojamosios poezijos festivalyje „Tai – aš“ pelnėte Vytauto Kernagio vardo gitarą. Ką jums reiškia šis apdovanojimas?
Domantas: tiesą sakant, užpuola dvejopi jausmai. Iš vienos pusės jis man yra labai svarbus, nes turėjau garbės pažinoti Vytautą. Tai yra kaip simbolinis įvertinimas ar prisiminimas. Kita vertus, aš priešinuosi bet kokiems apdovanojimams.
Kai muzikoje atsiranda geriausiųjų apdovanojimai, sulaužoma trapi kūrėjų harmonija. Nėra nei vieno geresnio ar blogesnio – visi yra labai individualūs.
Tame pačiame „Tai – aš“ festivalyje yra daugybė skirtingų atlikėjų su visiškai skirtingomis patirtimis, skirtingais pasauliais, skirtingais įsitikinimais.
Negali būti vieni geresni už kitus, tai ne dainų dešimtukai. Manau, kad šis apdovanojimas turėtų pakeisti prasmę. Gal jis neturėtų būti vieno festivalio rėmuose ir reiktų jį įteikti kaip simbolinę dovaną.
Kaip olimpinio fakelo nešimas – juk, tas, kuris neneša to fakelo nėra blogesnis už tą, kuris neša. Taip ir su gitara. Ji kiekvienais metais turėtų būti perduodama vis kitam atlikėjui kaip pagerbimas ar Vytauto Kernagio atsiminimas.
– Anksčiau vedėte laidą vaikams radijo stotyje. Papasakokite, kokia patirtį įgijote?
Domantas: puikią (juokiasi). Aš ten skaitydavau pasakas, bendraudavau su vaikais. Turėjau sukūręs kelis personažus, vienas iš jų buvo varnas. Pusę metų mes turėjome tiesioginį eterį, o vėliau pradėdavome įrašinėti. Dėl to šiek tiek esu kaltas ir aš, dėl mažos patirties ir reikalingos greitos reakcijos. Kartą vaikui įteikus apdovanojimą, jis atsisveikindamas pasakė „viso gero“, o aš: „nu davai tada“. Ir už stiklo jau pamačiau grūmojantį kumščiu garso režisierių.
Šiaip tai buvo labai gera patirtis. Išvis bet koks darbas su vaikais, savo suaugusiojo ego numušimas, yra labai puikus.
– O kodėl nekuriate dainų vaikams?
Domantas: aš apskritai nekuriu nei suaugusiems, nei vaikams. Niekada kuriant neįmanoma galvoti, kam ji bus skirta, aš taip nemoku. Bet pažįstu labai daug vaikų, kurie mėgsta mano muziką, mielai šoka, klausydami „jei dar po 100“. Ir per koncertus būna tikrai jų nemažai.
Jei koncerto metu atiduodu save visą, manau, kad sugebu pasibelsi į kiekvieno širdį.
– Ką veikiate laisvalaikiu be kūrybos?
Domantas: man kūryba nėra darbas, tai mano laisvalaikis. Aš labai daug ką darau, tiesą sakant. Rašau. Dabar kai ką kuriu visiškai naujo, gal kas pavyks. Tai nebus nei poezija, nei daina. Sau visa tai ramiai daugiausiai rašau galvoje, kai ką jau popieriuje.
Padedu žmonėms rašyti scenarijus ar straipsnius. Aš žmogus, atėjęs iš rašto, man tai labai lengva daryti. Labai daug skaitau. Neseniai įklimpau į jogos liūną. Labai mėgstu keliauti: išsirenku vietą, kurioje jaučiu labai didelę energetiką, ir nukeliavęs į tą vietą, bandau tai surasti. Šiaip, ką labiausiai norėčiau daryti, tai nedaryti nieko.
Nuvažiuoti į tolimą šalį, pasiimti pagalvėlę ir tiesiog mąstyti ir nieko neveikti. Na, gal knygą skaityčiau (juokiasi).
– Ir paskutinis klausimas: ar šiandienos pasaulyje reikalingi žmonės, kuriantys nepopuliariąją muzika?
Domantas: ji buvo ir bus. Visą laiką bus žmonių, kurie kurs tokią muziką, ir tokių, kurie jos klausysis. Tiesiog reikia eiti keliu ir nepaisyti, ko nori kiti, ar ko jie tikisi iš tavęs.
