Keturi jauni vyrukai: Nerijus Uldikis, Arnoldas Eisimantas, Irmantas Karpis, Gintas Vaičikauskas įkūrė estradinę grupę „Vaikaičiai”. Grupės pavadinimas linksmas kaip ir jų dainos bei klipai.
Tačiau nereiktų apsirikti – „Vaikaičiai“ – rimtas projektas. Vaikinų dainos skamba per „Pageidavimų koncertus”, o netrukus grupė žada nustebinti ir debiutiniu koncertu.
Vyrukai repetuoja, siuvasi drabužius, derina instrumentus. Vos išvydus „Vaikaičius“, nuotaika pakyla. Tačiau jau dabar aišku, kad kelias į šlovę vaikinams bus nelengvas: grupė kritikuojama esanti Suopio ir Rambyno kopija.
„Galiu pasakyti, kad čia jokia kopija, visų pirma: Suopis ir Rambynas dainuoja iš tiktųjų juokingai, net mums patiems labai juokinga. O mes – dainuojame nuoširdžiai.
Jeigu norėtume nukopijuoti, nukopijuotume tikrai gerai, nes visi nariai – baigę režisūrą, ir šou versle „sukasi“ 10 -15 metų,” – pasakoja grupės narys bei prodiuseris Irmantas.
DELFI gatvė: kaip atsirado estradinė grupė „Vaikaičiai”?
Irmantas: iš širdies – tinkamu momentu, tinkamoje vietoje.
Nerijus: kaip ir dažniausiai atsiranda visi geriausi dalykai – draugų kompanijoje.
Gintas: grupė, jei gerai pamenu, užgimė Klaipėdoje. Tiksliau – idėja apie ją. Irmantas, Arnas ir aš kalbėjome kitais darbiniais klausimais, o kadangi tie darbiniai klausimai susiję su pramogomis, pokalbis pakrypo apie grupę. Po kalbų praėjo keli mėnesiai, kol idėja spontaniškai virto kūnu – pirmąja daina.
Arnoldas: renginiuose parodijuodavome įvairius Lietuvos estrados atlikėjus, tad vieną kartą nusprendėme, kad reikėtų daryti ne parodijas, o patiems imti ir įkurti estradinę grupę.
DELFI gatvė: kodėl pasirinkote tokį grupės pavadinimą?
Arnoldas: pavadinimą rinkome labai ilgai. Juk pavadinimas – grupės vizitinė kortelė. Variantų turėjome daug ir įvairių, bet, atsižvelgiant į tai, jog mes esame jauni, o dainuojame savo tėvų ir senelių žinomas dainas, pasirinkome pavadinimą „Vaikaičiai”.
Gintas: pavadinimas turėjo būti „Namiškiai”, bet, pasirodo, toks pavadinimas jau kažkur užregistruotas, tad liko kitas variantas „Vaikaičiai”. Be to, kiekvienas mūsų, turime seneles ir esame tikri vaikaičiai.
Nerijus: ieškojome, gražaus, artimo širdžiai pavadinimo ir atsirado „Vaikaičiai”.
DELFI gatvė: papasakokite apie save.
Arnoldas: tiesiog – keturi vaikaičiai.
Gintas: žmogus su dviem rankom, kojom, galva, akim ir kitom kūno dalim (juokiasi).
Nerijus: gimiau mažame miestelyje Kupiškyje, baigęs gimnaziją įstojau į Klaipėdos universitetą, baigiau renginių režisūros specialybę ir pasilikau gyventi Klaipėdoje.
DELFI gatvė: kodėl pasirinkote dainuoti estradinę muziką?
Arnoldas: nes senos dainos – geros dainos. Tai – patikrinta laiko muzika.
Gintas: džiazo, roko, bliuzo ir kitų rimtesnių stilių, turbūt, neįkastume (šypsosi).
Nerijus: todėl, kad šiais laikais mažai kas ją populiarina.
Irmantas: nuoširdžiausia muzika.
DELFI gatvė: ar šiais laikais estradinė muzika gali būti populiari?
Irmantas: be jokios abejonės, jeigu ji padaryta koja kojon su muzikos vystymusi.
Arnoldas: neįsivaizduojam linksmo „baliaus” be estradinės muzikos (šypsosi).
Gintas: ir dar kaip. Tereikia nueiti į įstaigą, kur duoda alaus ir tokią muziką groja – iš karto įsitikinsite.
DELFI gatvė: estradinę muziką mėgsta vyresnio amžiaus žmonės, o jus esate jauni, gražūs. Kaip reaguotumėte, jei jus pradėtų „kabinti” vyresnio amžiaus moterys?
Irmantas: reaguočiau normaliai, yra tikrai puikių vyresnių moterų, amžius tikrai ne riba. Tik mano širdis užimta, nepasisektų manęs „pakabinti”.
Arnoldas: mūsų grupės tikslas nėra, kad mus „kabintų”. Mes norime, kad klausantis mūsų dainų būtų linksma. Šitą klausimą užduokite Radžiui (juokiasi). Mes – ne širdžių ėdikai.
Gintas: pasiduotume „kabinami” (šypsosi). Ypač jei tos moterys turtingos (juokiasi).
DELFI gatvė: ką darysite, kad jaunimas klausytų jūsų grupės dainų?
Irmantas: nieko specialiai nedarysime, manau, kad jie ir taip klausysis, jeigu ne – tai labai dėl to nepergyvensim.
Arnoldas: mes stengiamės dainoms suteikti naują skambesį. Tikimės, kad melodijas atpažins visi, o skambesys patiks ir jaunimui.
DELFI gatvė: ar patys klausydavote estradinės muzikos jaunystėje?
Irmantas: taip, ir iki šiol jos klausausi, ir tik jos.
Arnoldas: klausydavau ir klausau. Man patinka įvairi muzika. Estradinė muzika – ne išimtis.
Gintas: asmeniškai aš jos klausiau ir jaunystėje, paklausau ir dabar. Yra tokių „perliukų“, kad klausantis ne juokais kūnas pagaugais eina.
DELFI gatvė: kuri estradinė daina jums labiausiai patinka?
Irmantas: „Kilkit balti balandžiai”. Pakili ir prasminga daina.
Arnoldas: negalėčiau išskirti vienos. Jų daugybė.
DELFI gatvė: o kuris estrados atlikėjas jums autoritetas?
Irmantas: aš turiu du autoritetus, tai – ponai Šalčiai.
Arnoldas: autoritetų neturiu. Patinka gera muzika ir geri atlikėjai.
Gintas: Stasys Povilaitis, Simonas Donskovas.
Nerijus: Stasys Povilaitis.
DELFI gatvė: ar nesibaiminsite, jog jūsų grupė nebus pageidaujama televizijos laidose, koncertuose, kuriose dainuoja Lietuvos žvaigždės?
Irmantas: absoliučiai ne, bet, manau, kad rodys ir televizijose ir visur kitur kvies.
Arnoldas: tokios baimės neturime (šypsosi). Juk mes „Vaikaičiai”. Turime stiprų užnugarį.
Nerijus: bus liūdna, bet nesibaiminam.
DELFI gatvė: ką galėtumėte padaryti dėl populiarumo?
Arnoldas: tikrai nuogi nedainuotume.
Gintas: nieko, ko nedarau kasdien.
Irmantas: aš galėčiau su ponais Šalčiais sudainuoti, ką nors.
DELFI gatvė: ar nebijote pyktų, kandžių komentarų?
Arnoldas: bijai vilko – neik į mišką. Visiems geras nebūsi.
Gintas: ne, kol tų piktų ir kandžių komentarų autoriai nepradės mosuoti kumščiais.
DELFI gatvė: kaip leidžiate laisvalaikį?
Gintas: miegodamas, skaitydamas knygą, žiūrėdamas filmą arba su draugais kažką grukšnodamas.
Irmantas: keliauju, skaitau, leidžiu laiką su šeima.
DELFI gatvė: kokie buvote vaikystėje?
Gintas: buvau labai geras vaikas.
Nerijus: mano vaikystė buvo labai spalvinga ir įdomi, daug laiko leisdavau kaime, apsuptas nuostabaus grožio gamtos.
Irmantas: vaikystės beveik nepamenu, bet labai norėčiau į ją grįžti, paauglystėje buvau maištininkas.
DELFI gatvė: kada pirmą kartą įsimylėjote?
Arnoldas: vaikystėje.
Gintas: pamenu labai gerai – tai buvo ketvirtoje klasėje.
Nerijus: aš darželyje.
Irmantas: aš irgi darželyje, bet tai buvo meilė be atsako (šypsosi).
DELFI gatvė: ar galite daugiau papasakoti apie savo pirmąsias meiles?
Gintas: pirmoji meilė buvo pati tyriausia. Jos objektas net nežinojo, kad ją myliu. Mylėjau ją slaptai kokius dvejus metus. Visos kitos meilės vienaip ar kitaip baigėsi, todėl nėra, ką ir kalbėti (šypsosi).
Irmantas: pirmoji meilė, kaip ir sakiau buvo be atsako, o tai reiškia – labai skaudi. Pažįstu tą merginą ir dabar smagiai pasijuokiam iš tos meilės.
DELFI gatvė: kaip „kabindavote” merginas?
Arnoldas: eidavau į „kultūrnamio” diskotekas, kuriose „kabindavau” paneles.
Gintas: kažkokių originalių „kabinimo” būdų nežinau. Kadangi merginų turėjau nedaug – išvada: nemoku jų „kabinti” (šypsosi).
Irmantas: sunkiai, pats neprieidavau, per draugus telefonų numerius gaudavau, įsidrąsindavau ir skambindavau.
DELFI gatvė: ar dabar turite drauges?
Arnoldas: informacija įslaptinta.
Gintas: taip.
Irmantas: turiu, esu ją net vedęs.
Nerijus: taip.
DELFI gatvė: kaip linksmindavotės paauglystėje?
Arnoldas: kaip ir dabar – linksmoje draugų kompanijoje.
Gintas: aš labiausiai pamenu linksmybes, kai su dviem draugais važinėdavau mopedais ir iš vieno draugo „pasiskolintu” tėvų „moskvičiumi”. Po to prasidėjo paauglystė, o tai atnešė diskotekas, meiles ir kančias – linksmybių čia nebebuvo (šypsosi).
Irmantas: leisdavau naktis klubuose, kaip ir iki šiol, nes tai susiję su mano darbu.
