Grojantis, kuriantis, o kartais turbūt ir šokantis bei dainuojantis Vidis – Vidmantas Čepkauskas – nuolat neleidžia apie save pamiršti. Naujausias jo, Mario Basanov ir Jazzu darbas – „Who‘s Shot The Silence?!“ – jau gerą mėnesį sukasi radijuje, „telike“ ir galvose, tuoj visa kompanija jį pristatys ir diskotekose.
Apie artėjantį turą ir kitas naujoves, pažymėtas šviežutėliu „tylos“ ženklu – pats Vidis.
– Lietuvos didžėjai ne itin dažnai leidžiasi į turus – netgi, sakyčiau, niekada. Iš kur toks sumanymas apkeliauti net… kiek iš viso tų miestų?
– „Silence Tour“, duokim tam turui tokį kodinį pavadinimą, aplankys penkis miestus, tai bus Kaunas, Vilnius, Klaipėda, Marijampolė ir Druskininkai. Sumanymas labai paprastas – pristatyti naują iniciatyvą, naują vardą, naują savo idėją „Silence“, o tuo pačiu ir pirmą tos iniciatyvos projektą – singlą „Who’s Shot the Silence?!“
– Kaip rinkaisi, kur keliauti?
– Važiuosiu tik ten, kur jau esu buvęs, kur gerai priima žmonės ir klubo atstovai, kur pats gerai jaučiuosi. Daryti kitaip neverta.
– Kuo ypatingi bus „Silence Night“ vakarėliai? Ar visur grosi tik vienas?
– Pagrindinis renginys vyks Vilniaus „Gravity“, kovo 10 d.. Ten gros, dainuos, švęs visi trys „Who’s Shot the Silence?!“ autoriai – aš, Mario ir Justė, plius remiksuotojai – Few Nolder, „Downtown Party Network“ ir Martin Virgin. Visur kitur grosiu vienas, nuo-iki, kad būčiau tikras dėl muzikinės temos, nuotaikos ir nakties dinamikos.
– Kiek kartų juose žadi pagroti naująjį hitą?
– Bent jau tris kartus per vakarą tai tikrai! „Few Nolder“ remiksą visada pradžioje, savo ir Mario versiją pačiame nakties įkarštyje, o svajingą „Downtown Party Network“ interpretaciją pabaigoje, gražiam atsisveikinimui.
– Kokie atsiliepimai apie klipą? Koks buvo tavo paties pirmasis įspūdis, jį pamačius?
– Man asmeniškai labai patiko. Paauglystėje, kai dar lankiau dailės mokyklą, labai domėjausi siurrealizmo kryptimi, visa ta estetika, froidais ir panašiai. Net pats bandžiau piešti keistų formų ir simbolių pilnus piešinius. Todėl „Who’s Shot the Silence?!“ klipas man negali nepatikti.
Andrius, klipo režisierius, akivaizdžiai žaidė siurrealizmo klišėmis ir man labai patiko, kaip jis tai padarė. Kitų atsiliepimų nelabai noriu klausyti, nes kai komentuoja lietuvis, o tuo labiau vilnietis, komentare visada yra arba pavydo, arba cinizmo, ar šiaip pozos. Objektyviausi man – užsienio kolegų komentarai, o jie kol kas tik geri.
– Apskritai dažnai groji mažesniuose miestuose. Ar visuomet taip buvo? Kuo skiriasi vakarėliai „Woo“, „Gravity“ ir, pvz., Jonavos „Test“?
– Dažnesni grojimai mažesniuose miestuose atsirado pradėjus vesti šokių muzikos laidą per ZIP FM, o jų gerokai padaugėjo pernai po netikėtai didelės „I’ll Be Gone“ sėkmės. Žmonės nori išgirsti „I’ll Be Gone Vidį“.
O pagrindinis skirtumas tarp Vilniaus-„Gravity“-„Woo“ ir visos kitos Lietuvos yra tas, kad kuo toliau nuo Vilniaus, tuo mažiau tikrai gilaus skambesio, reikia groti „pilna koja“. Tiesa, tą „gelmės“ trūkumą dažniausiai atperka didesnis žmonių nuoširdumas ir entuziazmas.
– Geriausias piligrimuojant po Lietuvą patirtas nuotykis.
– Hm… Visko yra buvę. Šiauliuose, pavyzdžiui, vienas vyrukas yra bučiavęs rankas po grojimo. Vis nusišypsau, prisiminęs ilgą pokalbį su Mažeikių „Trance Dance“ direktore, kuri priekaištavo, kad nelabai linksmai grojau ir galėjau geriau užvest publiką.
O pirmiausia į galvą šaunanti „neįtikėtina“ istorija yra apie kebabinės vyruką, kuris iš pradžių nenorėjo įsileisti mūsų didelės kompanijos į savo įstaigą, vėliau vis tik visiems pagamino maisto, o išsiaiškinęs, kad aš „tas Vidis“, gan ilgai su manimi diskutavo plokštelių parduotuvės atidarymo galimybes.
Ir tada… įsidrąsinęs… pradėjo siūlyti mums šimtaprocentinį metaamfetaminą. Lyg viso to būtų maža, vieną iš draugų susodino į mašiną su savo mergina bei kebebinės savininke – uošve ir mestelėjo iki kito mūsų naktinės ekskursijos taško. Ir visa tai vyko 4-5 ryto… Kaip kokiam filme! Spooky!
– Šiomis dienomis paskelbei apie naują prekės ženklą – „Silence“. Ar jo pavadinimą padiktavo „Who’s Shot The Silence?!“ Negaila įvaizdžio dalimi spėjusio tapti „11“?
– Iškart norėtųsi pataisyti – ne prekės, o muzikinį ženklą. Taip, šiuo ženklu pažymėtos muzikos bus galima nusipirkti, bet nesinori iškart preke vadinti tai, kas daroma visų pirmą iš didelio entuziazmo ir kažkuria prasme iš būtinybės.
O „11“ negaila. Aš iš tų žmonių, kuriems lengviau padaryti ką nors „nuo nulio“. „11“ buvo per daug susietas su viena radijo stotimi ir su vienu klubu, norėjosi kažko naujo, kažko visa apimančio. Taip, viena esminių naujo vardo inspiracijų – „Who’s Shot The Silence?!“ O ir šiaip, „tyla“ – geras žodis, gera koncepcija. Man patinka, kai yra daug erdvės interpretacijoms, pamąstymams.
– Ar ne per drąsus šiomis dienomis žingsnis – atidaryti ir įrašų kompaniją?
– O ką daryt? Kaip ir sakiau, čia labiau būtinybė. Savo ir draugų kuriamos muzikos atsiranda vis daugiau, nematau į kieno rankas Lietuvoje ją galėčiau atiduoti, kas galėtu ja tinkamai rūpintis ir atstovauti. Mielai būčiau vien „artistas“. Be to, leidyba šiandien jau ne biznis ne tik Lietuvoje, tai labiau prabangus hobis, savo muzikinės vizijos pristatymas. O dėl hobio gal ir nereiktų per daug jaudintis?
– Kuris lietuvių didžėjus tau savo darbais ir pasiekimais patinka labiausiai?
– Artimiausias savo muzikos ir grojimo supratimu – tikriausiai Saulty. Ne be reikalo ir renginių seriją buvom pakūrę kartu. Dar ir įrašų studijos už sienos. Pasiekimai irgi džiugina – pasirinkta teisinga kryptis, duota galinga pradžia, visa kita – tik laiko klausimas.
– Kiek valandų ilgiausiai esi išgrojęs vienas?
– Šešias – septynias. Kai tik atsidarė „Woo“, rengdavau ten naktinius maratonus laikas nuo laiko.
– Kad mėgsti įdomiais kūriniais diskotekas baigti, žino bent jau ištvermingiausieji. O kokiais pastaruoju metu pradedi?
– Groju kokias nors pelkes. Theo Parrish arba Kalabrese stiliaus abstract sh*t. Ar dar ką nors panašaus. Ir išvis, kodėl žmonės taip vėlai ateina į klubus? Juk įdomiausia muzika pradžioj, kai dar niekas nešoka.
– Ar turi kokių ypatingų ritualų prieš diskotekas?
– Neturiu. Jei yra galimybė, mėgstu ateiti anksčiau ir susistatyti grotuvus taip, kaip man patinka, kaip patogu. Dar iš anksto bandau susitart su apšvietėju, kad paliktų mažiau šviesų, Lietuvos klubuose per daug šviesos!
– Kokia Lietuvai svarbia proga norėtum padidžėjauti – na, kaip Richie Hawtinas ar Tiesto olimpiadose…
– Hm… Taip išeitų, kad tie du graikai? Cha cha… Galėčiau pagroti šventiniame Vilniaus – Europos kultūros sostinės uždaryme. Manau, didesnės kultūros vardu įvykdytos aferos Lietuvos istorijoje dar nebuvo. Mielai sudalyvaučiau laidotuvėse.
