Jis sako, „man viskas gerai“, nors jaučiasi nelaimingas. Jis sako „aš nepykstu“, nors viduje kunkuliuoja. Jis sako „aš susitvarkysiu“, nors nežino, kaip. Apimtas nerimo jis sako „aš ramus“. Jis tyli, kai norėtum išgirsti. Vyrai dažnai slepia emocijas ne todėl, kad jų nejaučia, o todėl, kad neišmoko jų išsakyti.
Kodėl vyrai bijo jausmų?
Medicinos centro „Neuromeda“ gydytojas psichiatras Andrius Tamašauskas pastebi, kad vyrai linkę slėpti emocijas, vengia apie jas kalbėti dėl pagrindinės priežasties – jie bijo tų emocijų, laiko jas galimai gėdingomis.
„Yra tam tikras emocijų spektras, suvokiamas kaip gėdingas. Šias emocijas tarsi gėda jausti, nes jos parodo kažkokį silpnumą, nepilnavertiškumą, moteriškumą arba vyriškumo stoką“, – sako gydytojas.
Jis pastebi, kad vyksta tam tikras emocijų nepriėmimas, vengimas. Vyrai tiesiog vengia tas emocijas rodyti, bando įtikinti save, kad tų emocijų nejaučia, kad jos neegzistuoja.
Kalbėdamas apie emocijų raiškos priežastis A. Tamašauskas pamini genetinį faktorių – kai kurie vyrai būna tiesiog santūresni, jie mažiau linkę parodyti emocijas, dažniausiai pasilaiko jas sau.
Taip pat gydytojas įvardija ir mūsų kultūrai būdingą bendrą santūrumą: „Mums yra nepriimtina per daug rodyti emocijas – tiek džiaugsmą, tiek liūdesį ar pyktį. Žmonės dažnai patiria kultūrinį šoką, nuvykę į kokias nors pietų šalis, kur viskas rodoma atvirai ir išraiškingai.“
Be to, jo teigimu, egzistuoja ir tam tikros socialinės nuostatos, kad kai kurios emocijos, pavyzdžiui, pavydas, baimė, nevisavertiškumas, liūdesys, pyktis, nerimas, bejėgystė yra nepriimtinos. „Tikri vyrai“ moka su jomis susitvarkyti ir niekas apie tai neturi sužinoti.
Santūrumas ar slopinimas?
Kadangi vieni vyrai yra santūresni iš prigimties, o kiti slopina emocijas, kyla klausimas, kaip tą slopinimą atpažinti. „Tarkime, žmogus gali būti labai emocingas stebėdamas krepšinio rungtynes ar filmą, bendraudamas su draugais bare, o konkrečiose tarpasmeninėse situacijose susivaržęs, nenorįs tam tikrų emocijų parodyti“, – aiškina psichiatras. Pasak jo, santūrus, intravertiškas žmogus greičiausiai visur bus ramus, kaip kartais pasakome, flegmatiškas.
„Be to, egzistuoja tikrai daug universalių situacijų, kurios sukeltų pyktį, liūdesį, nusiminimą, bejėgystės jausmą, o žmogus sako: „Ne, aš nieko nejaučiu ir čia tiesiog viskas gerai.“ Arba partnerė mato, kad vyras akivaizdžiai piktas, o jis sako, kad nepyksta, kad viskas gerai“, – pateikia pavyzdžių specialistas.
Gydytojas A. Tamašauskas pastebi, kad toks emocijų neigimas negatyviai veikia santykius, iškraipo pačią santykių realybę. Jeigu žmogui kas nors nepatinka santykiuose, jis negali to partnerei pasakyti. Tada dažniausiai jausmai išreiškiami nesąmoningai veiksmais, pavyzdžiui, piktu komentaru, užmiršimu, pavėlavimu į susitikimą. Bet negali tiesiai pasakyti „žinai, man nepatinka, kaip su manim elgiesi“.
Gali sukelti akumuliuojančius konfliktus
Pasak gydytojo, tai gali sukelti akumuliuojančius konfliktus: „Tokios situacijos kapsi, kapsi, neišsakyti pykčiai ir nusivylimai dedasi vienas po kito. Per 20 santuokos metų gali daug prisikaupti.“
Klasikiniu atveju gydytojas pavadina situacijas, kai supykus visai nekalbama: „Žmogus šioje situacijoje tiesiog nežino, ką daryti su tuo pykčiu.“ Tiesiog vargina kažkoks neaiškus, nemalonus jausmas viduje, kuris gąsdina, kad jeigu pasipasakosi, bus tik blogiau, sulauksi daugiau pykčio arba pats padarysi kažką siaubingo.
Psichiatras pabrėžia, kad žmogus jaučia, jog kažkas negerai, bet jis nežino, ką daryti, jis tiesiog niekada negavo įrankių, padedančių tokiose situacijose tvarkytis, o iš vaikystės yra išmokęs, kad reikia tam tikrų jausmų vengti, nes jų vengdavo ir globėjai. Tai pasislepia giliai pasąmonėje.
Emocijų slopinimas, pasak A. Tamašausko, veda prie tokių psichikos sutrikimų kaip depresija, nerimas, nemiga, psichosomatinių sutrikimų, nes nesuprasti, neišreikšti jausmai yra didelis krūvis psichikai. „Įsivaizduokim, kad laikai kažką užremta durimis ir negali jo paleisti“, – lygina gydytojas.
„Pavyzdžiui, pyktis, baimė, gėda ar pasibjaurėjimas sukelia kortizolio išsiskyrimą, manau daugelis yra gyvenime pajutę kaip stiprus gėdos jausmas sukelia kūno aptirpimo jausmą, stiprų širdies plakimą, burnos džiūvimą“, – aiškina specialistas.
Kodėl sunku priimti pagalbą?
Kartais žmonės įvairiai bando slopinti emocijas, pavyzdžiui, sportuodami, bėgdami maratonus, bet A. Tamašauskas pabrėžia, kad geriausias pagalbos būdas – įvardinti ir suprasti savo emocijas: „Kaip pavyzdys žmogus stipriai užpyko dėl netinkamai manevruojančio kito vairuotojo gatvėje, bet galbūt už to pykčio slepiasi nepasitikėjimas savimi, kurį išprovokavo kažkokia darbinė situacija, kur jautėsi pažemintas viršininko. Todėl galbūt priežastis yra patiriamas stresas darbe, o ne kitų vairuotojų elgesys, galbūt reikia keisti darbą, o ne bėgti maratoną.“
Gydytojas iš savo patirties yra pastebėjęs, kad dalis vyrų skirtingai reaguoja į psichoterapeutes moteris ir psichoterapeutus vyrus. „Yra tam tikra dalis vyrų, kurie moterims negali atskleisti savo silpnumo, baimės, prisipažinti, kad esu bejėgis, kad norisi verkti, nes vyrai turi būti stiprūs, vyriški. Jiems gėda atsiskleisti specialistei moteriai, nes tada jaustųsi dar labiau pažeminti. Kreiptis į specialistą vyrą kartais būna paprasčiau,“ – sako psichiatras.
Gydytojas atkreipia dėmesį, kad netgi vyrų ir moterų lūkesčiai psichoterapeuto kabinete skirtingi. „Vyrai orientuoti į veiksmą, ką man reikia padaryti, kad jausčiausi geriau, kad šis jausmas išnyktų“, – aiškina jis.
A. Tamašausko teigimu, moterys dažniau tiesiog nori, kad jų jausmus priimtų ir atlieptų, o ne siūlytų sprendimus.
Tai dažniausiai būna poros konflikto priežastis, nes vyras ir moteris skirtingai priima jausmus, moteris nori, kad vyras ją išklausytų ir būtų šalia su tuo jausmu, o vyras supranta, kad reikia imtis veiksmų, kad moterį išgelbėtų nuo to jausmo.
Partnerė gali prisidėti
Be abejo, kalbant, kad vyrams sunkiau išreikšti emocijas prieš moteris, kyla klausimas, kaip, pavyzdžiui, partnerė gali prisidėti, kad vyras saugiai priimtų emocijas ir jas išreikštų.
Gydytojas į tokį klausimą atsako: „Tai priklauso nuo moters emocinio intelekto, kiek ji patogiai jaučiasi su savo jausmais, nes pradėjus kalbėti su vyru apie jo patiriamus jausmus gali pasijusti bejėge, pajusti pasibjaurėjimą, pyktį, baimę, norėti atsiriboti. Tai dažnai gali išgąsdinti ir nepadės partneriui saugiai atsiverti.“
Pasak A. Tamašausko, egzistuoja tam tikri tiek vyrų, tiek moterų suformuoti lūkesčiai apie tobulą partnerį. Juk tobulas vyras kaip koks filmo herojus, susitvarko su visais pasaulio siaubais su šypsena, visada susitvardo, yra geros nuotaikos ir dėmesingas. Bet realybėje vyrai dažniausiai būna pavargę, išsigandę, nerimastingi ir pikti.
„Tobulas sėkmingas vyras su viskuo susitvarko, jam nėra jokių problemų kurių jus lengvai neišspręstų, todėl gėda kartais būti nevykėliu, neišmanėliu, bailiu ar niurzgaliu. Atrodo, kad jeigu jau toks esi, tai tave atstums visi kaip nenormalų ar ne vyrišką“, – sako gydytojas.
O ką su tais jausmais daryti?
Galimybes atsiskleisti vyriškoje draugystėje A. Tamašauskas taip pat vertina ribotai: „Ta vyriška draugystė dažniausiai koncentruojasi į tam tikrą veiklą, kuri užgožia emocinius dalykus. Niekas tarp vyrų neklausia, kaip tu jautiesi. Dažniausiai vyrų draugijoje tu turi parodyti save kaip ironišką, neturintį jokių problemų.“
„Klasika, kad jausmus tvarko alkoholis. Tai toks paplitęs būdas, kaip vyrai tvarkosi su emocijomis, – juokauja gydytojas ir rimtai priduria: O ką su tuo daryti? Aplinka reikalauja, kad tu turi tvarkytis, niekam neįdomu, kaip. Įrankių, kaip tvarkytis, tau niekas nedavė.“
Pasak A. Tamašausko, pats kreipimasis į psichiatrą daugeliui jau rodo silpnumą, sunku tam pasiryžti. Ypač vyresnės kartos 60+ vyrai susiformavę tokį idealą, kad vyras nieko neturėtų jausti, viskas jam turėtų būti gerai.
Jaunimas, Z karta labiau linkusi priimti savo jausmus, taip pat priimti pagalbą, jie suvokia, kad tai yra normalu, kad pagalba pagerins tavo būklę.
Gydytojas pabrėžia, kad jeigu emocijos sukelia problemų, vis tiek reikia kreiptis į specialistą, Ir to nederėtų suvokti kaip silpnumo požymio.
„Gal reikėtų suvokti, kad tu esi žmogus, nemokantis kalbos, kurią tau reikėtų išmokti, kad galėtum gerai komunikuoti. Tu neturi tam tikrų įrankių, kurių tau nesuteikė tėvai, visuomenė, kultūra, bet dabartiniame pasaulyje tau jų reikia, – sako gydytojas A. Tamašauskas. – Kiekvienas žmogus turi šansą išmokti tą kalbą, nesvarbu, kad tau 60+, nesvarbu, kokios tavo pareigos, koks išsilavinimas.“
