Kylančia žvaigžde vadinama mergina garbės netrokšta. „Kuriu ir dainuoju dėl savęs, o jei ir kam nors kitam tai patinka – valio. Jei ne – nieko baisaus“, – kuklinosi Ieva.
Pastebėjo G.Storpirštis
Šiaulietė Ieva antrus metus gyvena sostinėje. Čia studijuoja psichologiją, dalyvauja studentų dainuojamosios poezijos renginiuose, neseniai ją buvo galima išgirsti tarptautiniame festivalyje „Tai – aš“.
„Aš – ne profesionalė, tik mėgėja, entuziastė. Tačiau tai, kad galiu dainuoti kitiems, man yra labai daug“, – šypsojosi I.Narkutė.
Ieva pradėjo dainuoti mokyklos talentų šou, vėliau dalyvavo respublikiniuose dainuojamosios poezijos konkursuose. Jie tapo tramplinu į didžiąją sceną, o daugumos dainuojamosios poezijos festivalių idėjinis vadas Gediminas Storpirštis užsirašė Ievos telefono numerį.
Vis dėlto mergina nusprendė nesirinkti profesionalios muzikantės kelio, nors ir užaugo muzikantų šeimoje: mama – muzikos teoretikė, tėtis – chorvedys. „Man kūryba – tik malonumas“, – savo apsisprendimą studijuoti psichologiją aiškino Ieva.
Apsinuoginti reikia drąsos
Pirmieji kūrybiniai Ievos bandymai vyko audringoje paauglystėje, kai atrodė, kad niekas tavęs nesupranta ir visi nusiteikę tik priešiškai. Kol gyveno Šiauliuose, kurti buvo paprasta: galėjo bet kuriuo metu prisėsti prie pianino ir melodija, atrodo, gimdavo pati. Persikėlus į Vilnių kūrybos procesas tapo komplikuotesnis – muzikos instrumento mergina bendrabutyje neturi.
Teko prisiminti profesionalių muzikantų – tėvų – pamokas. „Pirmą kartą gyvenime nusipirkau natų sąsiuvinį. Jame pradėjau užrašinėti tai, ką girdžiu“, – pasakojo Ieva.
Dainų melodijas ji visada kuria pati, o tekstus – tik kai kuriuos. Iš pradžių ir pati bandė eiliuoti, bet buvo sukritikuota. Dabar Ieva vėl pradeda pasitikėti savo jėgomis – kaip rašyti tekstus melodijoms, ji mokėsi iš poezijos knygų.
„Pačiai atlikti savo kūrybos dainas – tai dvasiškai apsinuoginti prieš klausytoją, – sakė Ieva. – Niekada nežinai, kaip žiūrovas supras kūrinį. Kaip tyčia jie visada supranta kitaip, nei autorius nori pasakyti.“
Lažybų rezultatas – daina
Bene populiariausia Ievos daina „Raudoni vakarai“ gimė netikėtai. Prieš porą metų ji susilažino su tėčiu, kad per dvi savaites aštuoniems draugams numegs po pirštinių porą. Pralaimėtojas turėjo parašyti patriotinę dainą. Žinoma, Ieva tų pirštinių draugams taip ir nespėjo numegzti, tad teko užsiimti kūryba.
I.Narkutė šiuo metu vadinama kylančia dainuojamosios poezijos žvaigždute. Bet pati Ieva sako nenorinti, kad tai taptų jos darbu, duona ir svarbiausiu dalyku gyvenime. „Jei būčiau to troškusi, dabar studijuočiau Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje“, – kartojo jaunoji atlikėja.
Ieva neslepia, kad kiekvienas koncertas jai labai daug kainuoja. Ne finansiškai. Net ne laiko ir studijų atžvilgiu. Jei mergina publikai dainuoja kelis kartus per savaitę, kitas dvi būna tikra ligonė. „Koncertuodama atiduodu labai daug savęs“, – aiškino Ieva.
Stengiasi viskuo džiaugtis
I.Narkutė įsitikinusi – Lietuvoje šiuo metu stebimas dainuojamosios poezijos renesansas. Nors vis negali atsistebėti, kad jos gerbėjų yra tiek daug ir įvairaus amžiaus, mergina pabrėžia – nėra muzikos stiliaus, kuris būtų teisingesnis ar geresnis už kitą.
„Muzika – ne mūšio laukas, muzikantai – ne kariai. Mes „verdame“ viename katile, kuriame yra visko, ir visko reikia“, – svarstė Ieva. Ji pripažįsta, kad be muzikos gyventi būtų kur kas liūdniau.
O kaip Ieva apibūdina save? „Esu mergina, kuri stengiasi viskuo džiaugtis ir dėl to yra laiminga. Esu žmogus, kuriam tiesiog sekasi. Kol kas man viskas einasi pakankamai lengvai“, – nusispjauna tris kartus per petį ir pabeldžia į medį. – Bet man patinka ir liūdesys. Jis labai gražus. Tada jaučiu, kad gyvenu“, – šiltai šyptelėjo mergina.
