Kad ir kiek skaitytojams jau būtų įsipykęs Deno Brauno romanas „Da Vinčio kodas“, jis kaip reikiant supurtė šiuolaikinę visuomenę. Knyga, be kita ko, išjudino žinių apie didžiausią visų laikų kūrėją Leonardą da Vinčį pamatus.
Į D.Brauno įaudrintą širšių lizdą rankų įkišti nepabijojo ir dar vienas paslapčių mėgėjas. Jo teorijos apie tai, kas iš tiesų gali žvelgti į mus „Monos Lizos“ akimis, gali būti net labiau sukrečiančios…
Leonardui dar gyvam esant apie jį jau sklandė legendos. Efektingos išvaizdos senis ekstravagantiškais drabužiais paprastiems žmonėms kėlė baimę. Jie laikė Leonardą raganiumi, sudariusiu sutartį su velniu, alchemiku ir magu, visažiniu angelu ir antikristu. Trumpai tariant, abejingųjų jo asmeniui nebuvo: da Vinčį arba dievino, arba nekentė, arba dievino ir nekentė kartu.
Jis lig šiol lieka viena paslaptingiausių figūrų žmonijos istorijoje, o amžininkams apskritai buvo mįslė. Net Leonardo gyvenimo būdas jiems buvo nesuvokiamas: maestro nevalgė mėsos, miegojo po 15 minučių kas keturias valandas ir visiškai ignoravo naktį. Rašė kaire ranka (kas anuomet buvo laikoma blogu ženklu), visus savo užrašus darė veidrodiniu principu.
Į namus jis tempdavosi visokius išsigimėlius ir su užsidegimu juos piešė. Leonardą dažnai matydavo stoviniuojant šalia kartuvių su bloknotu rankose, bandantį atvaizduoti numirėlio veido išraišką. O gyvenimo pabaigoje jis apskritai kiauras naktis praleisdavo užsidaręs dirbtuvėse su išskrostais lavonais.
Paslaptys prasideda
Gimė Leonardas 1452 metais Ankiano kaime netoli Vinčio miestelio. Buvo turtingo notaro žemvaldžio Pjero da Vinčio ir paprastos valstietės nesantuokinis vaikas.
Leonardas gavo neprastą, nors „naminį“ išsilavinimą. Bet veikiau unikali prigimtis nei mokslai leido Leonardui tapti savo laiką gerokai pralenkusiu dailininku, mokslininku, inžinieriumi, išradėju, anatomu bei, ką žino ne visi, muzikantu – Leonardas virtuoziškai skambino lyra.
Trumpai tariant, Leonardas buvo didžiausias visų laikų genijus: taip, kaip mąstė jis, nemąstė niekas nei prieš jį, nei po jo. Bet kaip taip galėjo nutikti Renesanso laikotarpiu? Kažkas turėjo paskatinti menininką išsiugdyti tas smegenų sritis, kurios daugumos žmonių lieka neveiklios.
Spėjama, jog da Vinčis galėjo būti autistas arba sirgti Aspergerio sindromu (kiek lengvesne autizmo forma). Juk yra tam tikra autistų kategorija, vadinama savantais. Tie žmonės apdovanoti fantastiniais gebėjimais – pavyzdžiui, įsiminti bet kokį be kokios informacijos kiekį ir panašiai.
Tiesa, Renesansas liko abejingas Leonardo išradimams. Dauguma žmonių apgailestavo, kad meistras gaišta laiką „niekam nereikalingoms“ inžinerinėms konstrukcijoms užuot visiškai atsidavęs tapybai. Ar bent jau pabaigtų tapyti tai, ką pradėjęs…
(Negebėjimas laiku baigti užsakymų buvo išskirtinis Leonardo bruožas – štai irgi „Da Vinčio kodo“ išgarsintąją „Madoną ant uolų“ jis tapė beveik ketvirtį amžiaus.) Dar labiau juos liūdino nuolatiniai Leonardo eksperimentai su dažais. Pavyzdžiui, jam šovė į galvą nutapyti „Paskutinę vakarienę“ aliejiniais dažais, dėl to freska pradėjo irti dar jam gyvam esant…
Mūsų laikų da Vinčio kūrybos gerbėjams irgi labiau rūpi Leonardo menas nei išradimai. Tiksliau, atsakymas į klausimą, ar meistro kūriniai iš tiesų vaizduoja tai, ką matome.
Leonardas da Vinčis nuo seno yra konspiracijos teorijų mėgėjų numylėtinis. Spėlionėms apie slaptus pagoniškus simbolius jo darbuose jau daug metų – jų tikrai pirmasis „neišrado“ „Da Vinčio kodo“ autorius Denas Braunas.
Bet pernai atsirado dar vienas teorijų apie „padykusį“ Leonardo genijų šaltinis – ir labai netikėtas. Tai 24 metų amerikietis Derekas Beiras, kompiuterių specialisto išsilavinimą turintis, vilčių teikiantis rašytojas ir fotografas iš Leik Foresto Kalifornijoje, turi net labai intriguojančių teorijų apie du didžiausius Leonardo darbus – „Moną Lizą“ ir „Paskutinę vakarienę“. Įdomiausia, kad „žalio“ vaikinuko be jokio specialaus meninio išsilavinimo spėlionės nėra absurdiškos ar nepagrįstos…
„Monos Lizos“ kodas
Pastaruosius 500 metų Leonardo da Vinčio „Mona Liza“ yra bene žinomiausias meno kūrinys iš visų kada nors sukurtų. Jis vertas bemaž milijardo dolerių – bet tik tuo atveju, jei Luvro muziejus sumanytų „Moną Lizą“ parduoti.
Nuo pat 1504-ųjų paveikslas ne tik stulbino, bet ir kėlė klausimų. Viena didžiausių paslapčių lieka Monos Lizos tapatybė. Vieni spėja, kad tai Leonardo meilužės, kiti – kad meilužio portretas. Treti – jog tai paties da Vinčio autoportretas.
Menininkas nepaliko autoportreto, kurį būtų galima vienareikšmiškai priskirti jam. Net garsusis eskizas, neva vaizduojantis meistrą senatvėje ir datuojamas 1512-1515 metais, naujausiais spėjimais, tėra tik apaštalo galvos etiudas „Paskutinei vakarienei“.
Viena naujausių versijų – „Mona Liza“ yra ponios Lizos Džokondos, pasiturinčio šilko pirklio žmonos portretas. Tačiau net specialistai pripažįsta, jog niekas lig šiol tiksliai nežino, kas tame paveiksle pavaizduota. Net pasitelkę visas XXI amžiaus technologijas jie vis dar neturi supratimo ir apie tai, kaip Leonardas nutapė „Moną Lizą“.
Tuo tarpu Derekas Beiras, neseniai išleidęs knygą šia tema, tvirtina, jog „Monos Lizos“ portrete užkoduota gausybė informacijos.
Kai „Mona Liza“ buvo peršviesta rentgeno spinduliais, paaiškėjo, kad po tuo, ką matome, glūdi dar mažiausiai trys kiti piešiniai. Be to, garsusis portretas padengtas keliais sluoksniais aliejų, nematomų plika akimi.
Kam paveikslą dengti kažkuo, kas nematoma? Kam Leonardui reikėjo vėl terlioti mėgstamiausią savo darbą? Ir ką reiškė tie apatiniuose sluoksniuose likę piešiniai? Vargu ar meistras būtų piešęs juos tam, kad paskui uždažytų…
D.Beiro manymu, Leonardas buvo pirmuoju pasaulyje „fotografu“. Ir ne tik dėl to, kad piešė taip preciziškai, vaizdavo tokias smulkias detales. Amerikietis tikina: susukus „Monos Lizos“ reprodukciją vertikaliai, jos kraštai idealiai sutaps.
Svarbiausia, kuo D.Beiras netiki, tai, kad pavaizduota iš tiesų pirklio žmona Liza Džokonda: esą portretui buvo panaudotas šios moters vardas, bet ne veidas.
Kaip ir Denas Braunas savo romane, D.Beiras mano, jog da Vinčis mėgo žaisti žodžiais ir pavadinimas, ir „Mona Liza“ nėra išimtis. Moteriška itališkos pavardės Džokondas forma Gioconda reiškia „šviesiaširdė moteris“. D.Beiras tvirtina išmatavęs, kad tikslus paveikslo centras yra ties Monos Lizos širdimi – toje vietoje ir didžiausia šviesos koncentracija.
Tarkime, kad teorija, esą „Mona Liza“ – tai pats da Vinčis, yra tiesa. Ją patvirtina ir faktas, jog Monos Lizos veidas kone idealiai sutampa su bruožais veido numanomame menininko autoportrete.
Bet senojo da Vinčio veidas su Monos Lizos galėjo sutapti ir dėl kitų priežasčių – pavyzdžiui, jeigu portretui pozavo artima jo giminaitė: motina, sesuo, dukra.
Dukra atrodytų prasmingiausia, tačiau žinant, kad Leonardas niekada neturėjo žmonos nei meilužės (kaip ir neturėjo artimų draugų, beveik nebendravo su giminaičiais), belieka manyti, jog tai… įsivaizduojamos dukters portretas. Kyla klausimas: ką da Vinčis įsivaizdavo kaip kitą iš savo dukters tėvų?
Jau daug metų egzistuoja tokios kompiuterinės programos: duodi joms apdoroti savo ir partnerio nuotraukas, ir mašina parodo, kaip galėtų atrodyti jūsų vaikai. O jeigu Leonardas bandė padaryti kažką panašaus? Juolab kad D.Beiras teigia radęs dar vieną portretą, irgi stulbinamai panašų į „Moną Lizą“. Tai eskizas, kuriame pavaizduotas mylimiausias (kai kas mano, jog visomis prasmėmis) Leonardo mokinys Džiakomas, arba Salajus.
D.Beiras palygino „Moną Lizą“ su Salajaus portretu ir apstulbo: tas dar labiau sutapo su Džokondos veidu nei paties da Vinčio atvaizdas!
Ar tai ir buvo toji paslaptis, kurią Leonardas taip kruopščiai slėpė po dažų sluoksniais, ir Monos Lizos šypsena – viso jo gyvenimo meilės veidas? O gal dar ir vardas? Juk perstačius raides, iš „Monalisa“ galima padaryti „Mon Salai“, arba „mano Salajus“ prancūziškai.
Velniūkštis angelo veidu
Da Vinčį ir „Moną Lizą“ gaubia per daug paslaptingų sutapimų, kad būtų galima garantuoti, jog visuose šiuose fantastiniuose išvedžiojimuose nėra nė krislo tiesos. Juolab kad rašydami apie menininko gyvenimą Leonardo biografai visada dideliu lankstu lenkė Salajų: genijaus seksualinė orientacija – pernelyg delikati tema.
Meno istorikų akyse jų – Leonardo ir Salajaus – santykiai lieka nepaaiškinti. Savitai jie teisūs: įrodymų, sujungiančių į vieną visumą padrikus faktus, galimai įrodančius artimesnį dviejų vyrų ryšį, iš tiesų nėra. Tačiau reikia pripažinti, kad ir tie padriki faktai savaip iškalbingi.
Kai Leonardas pats dar tik mokėsi Verokijaus dirbtuvėse, buvo apkaltintas priekabiavimu prie pozuotojo. Teismas menininką išteisino.
Vėliau, būdamas 24-erių metų, Leonardas drauge su keliais bičiuliais buvo suimtas Florencijoje už tai, ką anuomet vadino sodomija. Tačiau liudininkų taip ir neatsirado, tad kaltinimai menininkui buvo atmesti. (Tais laikais panašūs anoniminiai kaltinimai homoseksualiais santykiais neretai būdavo pateikiami nepagrįstai – iš keršto ar pan.)
Leonardas niekada nepalaikė santykių su moterimis, niekada nevedė, neturėjo vaikų. Bet užaugino daug jaunų mokinių. Ir visi jie buvo išskirtinio grožio.
Galiausiai da Vinčio dienoraščiuose vienas žodis minimas dažniausiai – tai Salajaus vardas. Juose taip pat gausu jaunuolio eskizų: jis buvo tikras gražuolis ilgais banguotais plaukais.
Džiakomas į Leonardo studiją Milane įžengė tarp 1488 ir 1490 metų būdamas vos dešimties. Jis buvo begrašio ūkininko sūnus, tad dar labiau stebina tai, jog da Vinčio dienoraščiuose, kuriuose praktiškai nėra nė vienos užuominos apie kitus žmones, 1491 metų balandį meistras surašė visą sąrašą išlaidų, kurias jis paaukojo berniūkščiui.
Džiakomas buvo toks chuliganas ir vagišius, kad jo geradaris praminė jį Salajumi – velnio sėkla, velniūkščiu, demonu. Bet kažkodėl apipylė dovanomis, puikiais drabužiais – anuomet tai nebuvo įprastas elgesys su tarnu arba mokiniu.
Be to, jei Salajus būtų buvęs tik tarnas ar mokinys, už tokias kiaulystes, kokias šis mažametis nusikaltėlis krėtė globėjui, greitai būtų buvęs išmestas lauk.
Populiari nuomonė, esą Salajus buvo mylimiausias Leonardo mokinys, itin sunkiai pagrindžiama: nėra žinoma apie jokius išlikusius jo rankomis sukurtus kūrinius. Veikiausiai Leonardas laikė šalia dailų jaunuolį iš tuštybės – jam buvo malonu jį lepinti.
Ir velniūkštis neliko nedėkingas: Džiakomas buvo šalia da Vinčio 25-erius metus – beveik iki pat jo mirties. Tikėtina, juos siejo artimesnis ryšys – galbūt kaip tėvo ir sūnaus.
1518 metais Salajus paliko Leonardą ir grįžo į Milaną, vėliau ten žuvo muštynėse.
Moters iliuzija
Dar skandalingesnį susidomėjimą pastarųjų metų konspiracijos teorijos sukėlė kitu da Vinčio darbu – „Paskutine vakariene“.
Kaip visiems žinoma, Leonardas šią freską nutapė ant netoli Milano esančio šv. Marijos Maloningosios vienuolyno valgomojo sienos. 9,1 m ilgio ir 4,3 m pločio kūriniui meistras sugaišo trejus metus.
Oficialiai „Paskutinėje vakarienėje“ nutapyta 13 vyrų: Jėzus – centre, po šešis jo mokinius kairėje ir dešinėje. Kristui iš dešinės sėdi Šv. Jonas. Ir viskas būtų čia gerai, jei tik toji figūra būtų panaši į vyrą.
Kaip tuo nepanašumu pasinaudojo „Da Vinčio kodo“ autorius Denas Braunas, žinoma jau net ir neskaičiusiesiems romano: tai esą Marija Magdalietė, svarbiausia Jėzaus apaštalė, jo artimiausia sekėja, net žmona. Tačiau ką iš tikrųjų norėjo pasakyti da Vinčis tokiu Šv. Jono vaizdavimu, nežino niekas.
Figūra, sėdinti Jėzaus dešinėje, išties nėra lengvai nustatomos lyties: ji nei plika, nei barzdota, kas paprastai asocijuojasi su vyriškumu, atrodo veikiau moteriška nei vyriška. Bet ar tai moteris?
Vargu. Juolab kad Leonardas po 15 metų nutapė kuo puikiausiai atpažįstamą Mariją Magdalietę. Be to, jei tai Magdalietė, tuomet kyla pagrįstas klausimas: kuris iš apaštalų „nusiplovė“ tokiu kritiniu momentu – tiesiog iš paskutinės vakarienės?
Meno ekspertai sako, kad viso šio skandalo šaknys glūdi paprastų žmonių tapybos tipažų neišmanyme. Pats Leonardas yra rašęs, kad kiekviena figūra turi būti tapoma priklausomai nuo jos statuso ir amžiaus: išmintingas senis turi išsiskirti vienais bruožais, sena moteris – kitais, vaikai – dar kitais…
Renesanso laikotarpiu klasikinis tipažas buvo „mokinys“: mylimiausias sekėjas, protežė, galiausiai – apaštalas. Visi jie buvo vaizduojami labai jauni, ilgaplaukiai, švariai nusiskutę. Idėja buvo perteikti jų nebrandumą ir „pasukti“ geru keliu.
Šv. Jonas – ne vienintelis moteriškai atrodantis vyras Leonardo kūryboje. Jo dienoraščiuose daugiau nei pakanka jausmingų jaunuolių ilgomis garbanomis ir droviai nuleistomis akimis eskizų. Tvirtai nežinoma, ar da Vinčis buvo homoseksualus, bet jis tikrai daugiau dėmesio skyrė vyriškai anatomijai ir gražiems vyrams nei moterims.
Nėra jokių priežasčių manyti ir kad Leonardas nuklydo nuo aniems laikams tradicinės paskutinės vakarienės dalyvių susodinimo prie stalo schemos. Vadinasi, Jėzaus dešinėje turi sėdėti apaštalas Jonas. Renesanso dailininkai dažnai vaizduodavo šv. Joną kaip moteriškų bruožų jaunuolį.
Jis – apaštalas, kurį Jėzus mylėjo. Vienintelis, buvęs kryžiaus papėdėje. Jonas – tobulas mokinys. O tuo laikotarpiu vienintelis būdas pavaizduoti tą tobulybę buvo tapyti jauną būtybę be jokių ryškių vyriškų bruožų.
Tačiau tiesa ir tai, kad Leonardo freskoje Kristaus dešinėje sėdintis asmuo nepanašus net į tokį vyrą.
Aišku, taip galėjo nutikti ir dėl daugybės intensyvių freskos restauracijų. Tačiau aistros Leonardo kūrybai pagautas Derekas Beiras pasiryžęs parašyti naują knygą bei atskleisti savo teoriją ir apie „Paskutinę vakarienę“. Apie ką ji bus, amerikietis kol kas slepia, tik žada įrodyti, jog prie paskutinės vakarienės stalo išties sėdi moteris. Ir ji rankose laiko kūdikį.
„Kaltė“ neįrodyta
Leonardas paliko labai daug rašytinių dokumentų. Tačiau, deja, jie beveik nesuteikia jokios asmeninės informacijos apie šį genialų kūrėją – jo pažiūras, mintis, jausmus.
Tai reiškia, kad juose nėra ir nieko, kas leistų abejoti da Vinčio nuoširdumu, tapant šventuosius. O kol nėra įrodymų, drąsios „Da Vinčio kodo“ autoriaus tezės, esą Leonardas buvo užsislaptinęs pagonis, nuolat konfliktavęs su Bažnyčia, tėra tik legenda – viena iš daugelio.
Kurti legendas apie didįjį da Vinčį – savita literatūrinė tradicija, prasidėjusi nuo pirmojo Leonardo biografo Džiordžijaus Vasario. Pirmuoju ir didžiausiu visų laikų meno istoriku laikomas Dž.Vasaris apie Leonardą parašė praėjus vos trims dešimtmečiams po jo mirties.
Deja, pirmasis ir šį tą pagražino. Pavyzdžiui, parašė, kad da Vinčis mirė ant Prancūzijos karaliaus Pranciškaus I rankų. Bet, anot metraščių, tądien – 1519-ųjų gegužės 2-ąją – monarchas buvo užsiėmęs kažkuo kitu. Tai leidžia suabejoti kitais Leonardo biografo skelbtais „faktais“ – pavyzdžiui, kad menininkas turėjo problemų su Bažnyčia dėl savo mokslinių tyrinėjimų.
Kaip gi jaunojo amerikiečio D.Beiro teorijos? Gali būti, kad jos nesukėlė tokio skandalo kaip D.Brauno literatūriniai išvedžiojimai tik dėl to, kad jų autorius primygtinai ir netvirtina jas esant tiesa. Vaikinas tyrinėja Leonardo kūrybą pritaikydamas savo, kaip kompiuterininko, žinias, siūlo versijas, bet, pripažindamas, jog nėra meno ekspertas, išvadas palieka specialistams. Šiems, reikia pripažinti, nuobodu nebus…
Kas, jeigu kaip tik tai, kad Derekas Beiras nėra žinovas, leido jam įžvelgti dalykus, kurių nematė specialistai, apakinti savo pačių žinių gausos?
Nors turbūt teisiausias buvo vienas istorikas, pasakęs, jog Leonardas da Vinčis – meno istorijos Hamletas: kiekvienas žmogus turį jį atrasti sau pats.
