„Sugrįžimas“ (The Return, 2024) – tai filmas, kuris kalba ne tik apie kelionę namo, bet ir apie tai, ką iš tiesų reiškia sugrįžti pas save, pas mylimą žmogų ir į gyvenimą, kurį kadaise palikai. Jeigu pasiilgote didelio, lėto, vizualiai gražaus ir emociškai gilaus kino, kuriame meilė nėra saldi pasaka, o išbandymas, šis kūrinys vertas jūsų vakaro.
Ši istorinė drama, įkvėpta Homero „Odisėjos“, patiks toms žiūrovėms, kurios kine ieško ne vien veiksmo, bet ir vidinės įtampos, stiprių charakterių, neišsakytų jausmų bei klausimo: ar meilė gali išlikti, kai praeina metai, karai ir tylos? Anonsas žada santūrų, bet labai intensyvų pasakojimą, kuriame kiekvienas žvilgsnis, kiekviena pauzė ir kiekvienas prisilietimas turi svorį.
Apie filmą
„Sugrįžimas“ (The Return, 2024) – 2024 metais sukurtas istorinis dramos filmas, kurį režisavo Uberto Pasolini. Tai režisierius, žinomas dėl subtilaus, žmogiško ir santūraus kino, kuriame svarbiausia tampa ne išorinis triukšmas, o vidinis žmogaus pasaulis. Jo filmams būdinga pagarba tylai, emociniam niuansui ir veikėjų trapumui, todėl „Sugrįžimas“ atrodo kaip natūralus jo kūrybos tęsinys.
Filmas priskiriamas istorinei dramai, tačiau jis nėra vien klasikinis mitologinis epas su didingomis kovomis, triukšmingomis puotomis ir teatrališkais gestais. Priešingai – ši juosta renkasi intymesnį kelią. Ji žvelgia į Odisėjo istoriją ne kaip į legendą apie nugalėtoją, o kaip į pasakojimą apie pavargusį vyrą, laukiančią moterį, sužeistą šeimą ir namus, kurie po ilgo nebuvimo jau nebėra tokie patys.
Pagrindinius vaidmenis atlieka Ralphas Fiennesas, Juliette Binoche ir Charlie Plummeris. Tai aktorių ansamblis, kuris iš karto kelia pasitikėjimą: Fiennesas moka perteikti vidinį skausmą be perdėto dramatizmo, Binoche turi ypatingą gebėjimą ekrane būti ir stipri, ir pažeidžiama vienu metu, o Plummeris jaunajai kartai suteikia jautrumo bei nerimo. Šių trijų aktorių susitikimas ekrane – viena didžiausių filmo intrigų.
Siužetas
„Sugrįžimas“ pasakoja apie Odisėją, kuris po ilgo Trojos karo ir dar ilgesnių klajonių pagaliau pasiekia gimtąją Itakę. Tačiau grįžimas namo čia nėra šventė su atvirais glėbiais, fanfaromis ir laiminga pabaiga nuo pirmųjų minučių. Odisėjas grįžta pasikeitęs: jo kūnas pavargęs, siela paženklinta karo, o praeitis neleidžia lengvai įžengti į gyvenimą, kurį jis kadaise paliko.
Itakėje jo laukia Penelopė – moteris, kuri daugelį metų gyveno tarp vilties ir nežinios. Ji nėra tik „laukianti žmona“, kaip dažnai nutinka klasikiniuose pasakojimuose. Filme Penelopė atsiskleidžia kaip išmintinga, stipri, politiškai ir emociškai budri moteris, priversta kasdien išlaikyti orumą pasaulyje, kuris vis bando jai nurodyti, ką ji turi daryti su savo kūnu, širdimi ir valdžia.
Rūmuose tvyro įtampa: Penelopę supa vyrai, trokštantys jos rankos, valdžios ir teisės į Odisėjo palikimą. Tuo metu jų sūnus Telemachas stovi ties suaugimo riba – jis turi apsispręsti, koks vyras nori būti ir kaip elgtis pasaulyje, kuriame stiprybė pernelyg dažnai painiojama su žiaurumu. Odisėjo sugrįžimas tampa ne tik šeimos drama, bet ir moraliniu išbandymu kiekvienam personažui.
Filmas intriguoja tuo, kad jis neklausia vien „ar Odisėjas bus atpažintas?“. Kur kas svarbesnis klausimas: ar žmogus, kuris grįžo, dar yra tas pats žmogus, kurio buvo laukiama? Ar meilė gali atlaikyti ne tik atstumą, bet ir tylą, kaltę, praradimus bei laiką? Tai siužetas be skubotų atsakymų, tačiau būtent todėl jis taip stipriai veikia.
Kodėl verta žiūrėti?
Pirmoji priežastis – Penelopės stiprybė. Moterims šis filmas gali būti ypač artimas dėl Penelopės personažo. Ji nėra dekoracija vyro istorijoje, o savarankiška, galinga figūra. Jos laukimas nėra pasyvumas – tai kasdienis sprendimas išlikti savimi, nepasiduoti spaudimui ir apsaugoti tai, kas jai svarbu. Juliette Binoche šiai herojei suteikia orumo, švelnumo ir plieninės vidinės laikysenos.
Antroji priežastis – brandi meilės istorija. „Sugrįžimas“ nėra romantinė komedija, kurioje meilė išsprendžia viską vienu bučiniu. Tai filmas apie santykius, kuriuos pakeitė metai. Apie tai, kad net labai mylimą žmogų po ilgo laiko gali tekti pažinti iš naujo. Toks požiūris į meilę ypač paveikus, nes jis sąžiningas: tikra artuma kartais prasideda ne nuo aistros, o nuo drąsos pažvelgti vienas kitam į akis po visko, kas nutiko.
Trečioji priežastis – vizualinis grožis ir atmosfera. Anonsas leidžia nujausti lėtą, saulės nugairintą, akmenų, jūros ir šešėlių kupiną pasaulį. Tai kinas, kuriame gamta tampa ne fonu, o emocijos dalimi. Itakė čia atrodo kaip vieta, kurioje susikerta ilgesys ir grėsmė, namų šiluma ir svetimumas. Toks vizualinis santūrumas gali būti tikra atgaiva po triukšmingų, efektais perkrautų filmų.
Ketvirtoji priežastis – filmas apie vidinį išgijimą. Nors veiksmas vyksta mitologinėje praeityje, temos labai šiuolaikiškos. Ką reiškia grįžti po traumos? Kaip gyventi su kaltės jausmu? Ar šeima gali susikurti iš naujo, jei jos nariai ilgai buvo atskirti? Šie klausimai aktualūs ir šiandien, todėl „Sugrįžimas“ veikia ne kaip tolimas mitas, o kaip emocinė istorija apie mus pačius.
Penktoji priežastis – puikūs aktoriai. Šiame filme nereikia šimtų specialiųjų efektų, nes įtampa gimsta iš aktorių veidų, balsų ir tylos. Ralpho Fienneso ir Juliette Binoche duetas žada ypatingą ekraninę chemiją – ne lengvą, ne saldžią, bet sudėtingą, pilną nepasakytų žodžių ir praeities šešėlių.
Aktoriai
Ralphas Fiennesas filme įkūnija Odisėją. Tai vienas stipriausių šiuolaikinio kino aktorių, puikiai pažįstamas iš tokių filmų kaip „Anglas ligonis“, „Šindlerio sąrašas“, „Viešbutis „Didysis Budapeštas“ ir, žinoma, „Hario Poterio“ serija, kurioje jis sukūrė šiurpų Voldemorto vaidmenį. Fiennesas ypač įtaigus tada, kai personažas viduje byra, bet išorėje dar bando išlaikyti kontrolę. Odisėjo vaidmeniui toks talentas idealiai tinka.
Juliette Binoche vaidina Penelopę. Ji – viena ryškiausių Europos kino žvaigždžių, pelniusi tarptautinį pripažinimą už vaidmenis filmuose „Anglas ligonis“, „Trys spalvos: Mėlyna“, „Šokoladas“ ir „Debesys virš Sils Marijos“. Binoche visada moka sukurti moteris, kurių emocijos gilios, bet niekada lėkštai nedemonstruojamos. Jos Penelopė turėtų būti filmo širdis – tyli, išdidi, skaudanti ir nepaprastai stipri.
Charlie Plummeris atlieka Telemacho vaidmenį. Jaunas aktorius jau spėjo atkreipti dėmesį filmuose „Lean on Pete“, „All the Money in the World“ ir kituose projektuose, kuriuose išsiskyrė jautriu, natūraliu vaidybos stiliumi. Telemachas šiame pasakojime svarbus ne tik kaip Odisėjo ir Penelopės sūnus, bet ir kaip jaunas žmogus, ieškantis savo tapatybės tarp tėvo mito ir motinos realybės.
Filme taip pat pasirodo Marwanas Kenzari, žinomas iš „Aladino“ ir „Senosios gvardijos“, bei kiti stiprūs tarptautiniai aktoriai. Jų buvimas praplečia filmo pasaulį ir suteikia jam papildomos įtampos – Itakė čia nėra rami sala, o vieta, kur kiekvienas žmogus turi savų ambicijų, nuoskaudų ir paslapčių.
Kritikų įvertinimas
„Sugrįžimas“ – tai filmas, kurį labiausiai įvertins žiūrovės, mėgstančios lėtą, intelektualų ir emocingą kiną. Tai nėra lengvas pramoginis seansas, kurį galima žiūrėti viena akimi naršant telefone. Šiai dramai reikia dėmesio, kantrybės ir atvirumo. Tačiau būtent už tai ji gali dosniai atsilyginti – atmosferos gilumu, aktorių meistryste ir brandžia tema.
Kritikų akimis, tokio tipo filmai dažnai vertinami už gebėjimą atnaujinti klasikinį mitą ir pažvelgti į jį šiuolaikiškai. „Sugrįžimas“ nesistengia nustebinti vien siužeto vingiais – jis kviečia iš naujo permąstyti herojizmą. Gal tikras didvyriškumas nėra laimėti karą? Gal jis slypi gebėjime pripažinti savo žaizdas, grįžti, atsiprašyti, išlaukti ir išdrįsti būti pažeidžiamam?
Rekomendacija aiški: žiūrėti verta, ypač jei mėgstate filmus, kuriuose istorija turi klasikinį pagrindą, bet emocijos skamba labai šiuolaikiškai. Tai puikus pasirinkimas vakarui, kai norisi ne triukšmo, o gilaus kino potyrio. „Sugrįžimas“ gali patikti „Anglo ligonio“, „Portretas liepsnojančios moters“, „Trojos“ ar net lėtų europietiškų dramų gerbėjoms, kurios vertina ne tik veiksmą, bet ir žvilgsnių kalbą.
Šis filmas primena, kad namai nėra vien vieta žemėlapyje. Namai – tai žmogus, kurio ilgėjaisi, tiesa, kurios bijojai, ir praeitis, kurią pagaliau turi sutikti akis į akį. „Sugrįžimas“ kviečia į kelionę, kurioje svarbiausia ne tai, kiek jūrų perplaukei, o ar dar moki mylėti po visko, ką patyrei.
Jeigu ieškote kino, kuris paliktų širdyje lėtą, šiltą ir truputį skaudų aidą, nepraleiskite „Sugrįžimo“ (The Return, 2024). Tai istorija apie laukimą, orumą, meilę ir drąsą grįžti – net tada, kai nežinai, ar būsi priimtas. Įsijunkite anonsą, leiskite sau pajusti jo atmosferą ir pasiruoškite filmui, kuris kalba tyliai, bet pataiko labai giliai.
