Kelionės dažnam iš mūsų yra tarsi magiškas virsmas. Rodos, kiekvienąkart, kai įsėdi į lėktuvą, nežinai, kas tavęs laukia. Nesvarbu – nuotykis, darbo pasiūlymas, komandiruotės išbandymas, kulinariniai atradimai, seniai matytas draugas… Tai įgauna ypatingos auros, kurią sunku apibibūdinti. Ją reikia pajausti.
Lygiai taip pat, kaip ir žmones. Juk neretai kelionės yra žmonės tarp skrydžių. Dažniausiai į juos atkreipiu dėmesį, kai keliauju viena – negaliu neužkalbinti nors kelių. Eilinį kartą skrisdama aplankyti draugų į Daniją, matau, kad viena moteris vis atsisuka į mane – ji ieško atramos, kuriai galėtų pasipasakoti…
Kelionės taip pat yra ir apie įpročius. Kai tik pradedi daugiau bėgioti, užsiimti joga ir vėl tenka kažkur skristi… Jau atradau būdą, kaip nuginti save į sporto salę, apsistojus viešbutyje. Tačiau, kaip atrasti vidinės nuovokos, kai tiesiog norisi jaukiai leisti laiką su draugais?
Šįkart vykdama į Bilundą, į kurį WIZZAIR ir vėl pateikė pigių pasiūlymų už 30 eurų pirmyn-atgal, nesvarsčiau ar apsilankysiu Legolende, ar nuvyksime į mano mėgstamiausią, seniausią Danijos miestelį – Ribę, tesukau galvą, kaip pratęsti savo bėgiojimo sezoną.
Jau kitos dienos rytą šokiravau savo draugus – 7 ryto, užsidėjus ant galvos prožektoriuką, iškeliavau į akliną tamsą. Mačiau tik tiek, kiek jis apšvietė – realiai porą žingsnių priekyje savęs. O apsistojus Rodingo vietovėje, kurioje karaliauja ūkininkai, nežinai, kas laukia netoliese – ar koks netikėtas apsaugos ženklas, ar jauki duobė, ar draugiškas karvės snukutis.
Kartais iš karto nesupranti, kam to reikia. Visgi bėgdama jaučiau vienybę su savimi – pagaliau nebe įpročiai valdo mane, o aš juos. Tačiau nesijaudinkite, romantika baigėsi, kai aklinoje tamsoje nepamačiau draugės nurodyto posūkio ir pradėjau justi, kad mano planuotas ratas gali išsitęsti iki nežinomybės.
Po pusvalandžio ėmiau nerimauti, o jeigu mane aplenks jėgos, juk tokia jau iš manęs ir sportininkė. Porą kartų netyčia užbėgusi į kelių žmonių namų kiemus, vos žavingai neįbėgusi į mėšlo duobę, pradėjau bėgti atgal. O tuomet suvokiau, kad mano nužiūrėti kelio atpažinimo ženklai dienos šviesoje arba išnyksta, arba taip pasikeičia, kad pasijunti tirpstanti beribėje erdvėje.
Pagaliau išvydau namą, kuris maniau, mane išgelbės. Dar tik aštuonios ryto, aš vietoje, kurioje, kaip ir daugelyje Danijos vietovių, be proto ramu. O aš – visa apsimuturiavusi taip, kad matosi tik akys, beldžiuosi į duris. Matau moters akyse baimę. Nors dauguma danų laisvai kalba angliškai, ji labai vangiai atsakinėja į mano klausimus. O kaip vėliau paaiškėjo, aš tiesiog stovėjau ant kelio, kurio ieškojau.
Telefonas išsikrovė ir aš prisimenu – kelionėse verta pasikliauti nuojauta. Juk jos yra ir apie eksperimentus. Susikaupiu ir bėgu keliu, kuris man atrodo teisingas. Pagaliau išvydusi pažįstamą kiemą, jaučiuosi tarsi nugalėjusi save. Tikrai reikia tikėti – jau norėta skelbti mano paiešką, o gal draugai tik erzina ir būtų mane palikę be kelionės į Orhusą, kuriame taip norėjau aplankyti entnografinį muziejų po dangumi Den Gamle By, kuriame galima apžiūrėti per 70 išlikusių istorinių namų ar ARoS meno muziejų?
Bet tokie eksperimentai galimi tik tuomet, kai nebelieka streso aplankyti, pamatyti kuo daugiau. Bent jau man taip dažniausiai būna, kai žinau, kad į tą vietovę dar sugrįšiu ar tiesiog jaučiu laisvę būti.
O sutikta moteris oro uoste… Ji vyko gyventi pas savo draugą turką, kuris gyvena jau minėtame LEGO mieste. Moteris pasakojo, kad dėl šio sprendimo aukoja visą savo gyvenimą. Bet taip elgiasi, nes kitaip negali. Ar ši auka pasiteisino jau nesužinosiu, nes kelionės yra ir apie dalykus, kuriuos tiesiog reikia paleisti.
Ir kaip manote – ar išbėgau kitos dienos rytą į naują nuotykį? :)
Daugiau nuostabių istorijų iš kelionių gali paskaityti www.postcardfrom.lt
