Barbora (22) (vardas pakeistas, redakcijai žinomas, – red. past.) ką tik laimėjo teismą prieš savo vaikiną, su kuriuo draugavo pusantrų metų. Įsimylėjusi iš pirmo žvilgsnio jau po trijų mėnesių ji beveik nebegrįždavo namo, nes atrodė, kad tikrieji namai yra jo glėbyje.
Tik po kurio laiko Barbora sužinojo, kad vienintelis vaikinas jos gyvenime yra priklausomas nuo azartinių lošimų. Ji buvo pasirengusi aukotis, padėti ir atiduoti viską, kad išgelbėtų jį, o kartu – ir judviejų draugystę. „Jeigu išgyvensime tai, kartu sutiksime senatvę“, – įtikinėjo save Barbora ir diena iš dienos graužėsi tylėdama, kol po metų santykiai subyrėjo į nesurenkamus šipulius.
Prireikė trijų mėnesių lankymosi pas psichoterapeutą, kol Barbora išdrįso parašyti laišką sau, pagaliau galėdama visą šią ligotą draugystę matyti iš šono. Be ašarų, nuoskaudų ir nevilties, ji dalijasi savo stipriausiu išgyvenimu su tavimi, kad tokia pat didžiulė žaizda, praleidus esminius draugystės su lošiančiu žmogumi akcentus, neatsirastų ir tavo širdyje.
Miela Barbora,
Sveikinu pagaliau atgavus tai, kas tau visada priklausė. Kalbu ne apie santaupas, kurias jis meluodamas iš tavęs pasisavino. Kalbu apie ramybę, laimę ir šypseną. Tu vėl juokiesi gyvenimui, kuriame ne taip seniai nebenorėjai būti. Bet prisiminkime, kaip viskas vyko iš pradžių. Pagaliau ant popieriaus lapo gali sudėlioti pastarųjų metų įvykius ir ramiai juos skaityti. Šis laiškas – tai naujo tavo gyvenimo starto linija.
Apie jo lošimus atvirai nesikalbėjote iki pat skyrybų dienos. Tai buvo vieša paslaptis, nuo jos bėgote. Matei, kad jis – didžiulis sporto varžybų entuziastas, vienas rungtynes stebintis televizoriaus, o tuo pačiu metu dar kelias kitas – telefono ekrane. Gyvendama kartu įpratai jas stebėti drauge, sirgti už favoritus ir džiaugtis jiems laimėjus. Nė neįtarei, kiek nemalonumų tas trumpalaikis džiaugsmas jums vėliau atneš.
Per šiuos pusantrų metų draugystės supratai, kad moki labai stipriai neigti. Nujautei, kad kažkas vyksta, bet iš pradžių apie tai negalėjai net pagalvoti.
Tu buvai studentė su minimaliomis pajamomis, jis – darbą dėl geresnio atlygio pakeitęs savo srities profesionalas, vyresnis septyneriais metais. Nors pirmasis draugystės pusmetis priminė pasaką, viskas pradėjo ristis žemyn jam pradėjus skolintis. Iš pradžių nekaltai, mėnesio pabaigoje, mažomis sumomis. Vėliau sumos augo, o galiausiai skolintis prisireikdavo vos jam gavus atlyginimą… Viskas atrodė taip akivaizdu, bet tuo metu vis sugalvodavai priežasčių ir pateisinimų, dėl ko jis galėtų skolintis. Iš pradžių nesureikšminai, nes gavęs atlygį skolas gražindavo, tačiau bėgant draugystės mėnesiams skolinosi vis daugiau, galiausiai vėl prašydavo dar neatidavęs anksčiau gautos sumos. Tai buvo pirmas rimtas signalas, kurio nepamatei, Barbora.
Po keleto rimtų pasiskolinimų mėnesio pabaigoje paklausei: „Ar viskas gerai? Pasikalbėkime, galbūt kartu galime kažką išspręsti.“ O jis nieko negalvojęs atšovė: „Finansai yra vyro reikalas. Niekada apie tai su tavimi nesikalbėsiu.“ Toks tonas nesikeitė iki pat santykių pabaigos. Vis dar nieko neįtarei apie lošimus, tau puikiai sekėsi save apgaudinėti. Tai buvo pirmoji tavo meilė, be to, gyvenai su mama, tad neturėjai realaus pavyzdžio, kaip turėtų atrodyti sveiki santykiai. Jutai, kad turi dėti visas pastangas, nusileisti, puoselėti ir bet kokia kaina išsaugoti santykius. Vos tik paklausus apie pinigus prasidėdavo konfliktai, tad šios temos pradėjote vengti. Užsimerkei ir apsimetei, kad viso to nematai. Taip buvo ramiau gyventi.
Apsigyvenus kartu pastebėjai, kad į pašto dėžutę ateina laiškų iš greitųjų kreditų kompanijų, – jos ragino atiduoti skolas. Iš pradžių sąskaitos ateidavo tik jo, o vėliau – ir jo mamos vardu. Matei, kad jis neturi iš ko grąžinti skolų, tad duodavai pinigų pietums, vakarienei, transportui. Sumos neatrodė didelės, 5 ar 8 eurai, todėl nesureikšminai ir nejautei jų masto. Tik tuomet, kai visa istorija priėjo ieškinį, suskaičiavai jo prašymus ir sunkiai galėjai patikėti, kad skola siekia ne dešimtis ar šimtus, bet tūkstančius eurų.
Tai buvo pirmoji tavo meilė, be to, gyvenai su mama, tad neturėjai realaus pavyzdžio, kaip turėtų atrodyti sveiki santykiai. Jutai, kad turi dėti visas pastangas, nusileisti, puoselėti ir bet kokia kaina išsaugoti santykius
Prieš jam išvykstant į pirmąją savo darbo kelionę jis norėjo paimti atlygį avansu, bet tu, norėdama būti gera ir turėdama santaupų, pasiūlei paskolinti. Prieš kitą kelionę jis jau paprašė pats, o galiausiai skolinosi net ir tada, kai išvykusi buvai tu. Net būdama toli bijodavai gauti jo žinutes, nes visą situaciją jau mintinai žinojai – pirma paklaus, kaip sekasi, antra papasakos apie save, o trečia žinute paprašys pinigų. Ar girdi, kaip tai skamba? Bijoti savo artimiausio žmogaus!
„Linksmoji“ dalis prasidėjo paskutinįjį pusmetį. Žiemą jam įšaldė sąskaitas, tad liko be cento kišenėje. Laiškus, iki šiol raginusius grąžinti skolas, pakeitė grasinimai areštuoti turtą, o visa našta nugulė ant tavo pečių – nuoma, maistas, transportas, laisvalaikis ir papildomos išlaidos pasidarė tik tavo rūpestis. Net tuomet nebuvo klausimo, kad padėsi. Vis dar tikėjaisi, kad gali jį išgelbėti, kad jis kada nors baigs savo žaidimus.
Netyčia sutikta buto nuomotoja, pasakiusi, kad už tris mėnesius negavo įmokų, nors visą šį laiką jis iš tavęs prašė įmokų, padėjo suprasti – šis kelias niekur neveda. Bijojai kalbėti, tad parašei jam laišką. Pasakei, kad perskaitytų, kol grįši namo, jeigu nedrąsu kalbėtis akis į akį. Tą vakarą jis prisipažino, kad sąskaitos įšaldytos, tačiau aplinkybės taip ir liko paslaptyje. Galų gale jis pradėjo ne prašyti, bet vogti. Kadangi metų pabaigoje turėjai susimokėti individualios veiklos mokesčius, taupei tuos pinigus grynaisiais. Jis surado tavo santaupas namuose ir pradėjo iš ten imti. Pirmą kartą nesupratai, kas įvyko, jam matant išieškojai visus namus. Apsimetė, kad nieko nežino. Vėliau pinigai atsirado, bet po kurio laiko vėl dingdavo dalimis. Tuo metu būtum labiau patikėjusi vaiduokliais nei faktu, kad jis gali iš tavęs vogti. Neapsikentusi parašei ir paklausei, ar jis paėmė pinigus. Pirmą kartą prisipažino, bet iškart nukreipė temą apie tavuosius įsipareigojimus. Jis mandagiai ėmė, o tu mandagiai apsimetei, kad nieko nematai. Tylomis skaičiavai sumas – jos jau pasiekė trijų nulių zoną.
Vidinė savijauta vis prastėjo. Pasidarei paranojikė, nuolat galvodama apie jo priklausomybę. Apie šią problemą niekam neprasitarei. Draugai, šeima, bendradarbiai matė jus kaip tobulą porą, kurios laukia graži ateitis, aplinkiniams jis patiko, laikė jį sėkmingu. Sau buvo gėda pripažinti, kad gyveni su visai kitokiu žmogumi. Supratai, kad atskleidus tiesą jie pasakys tai, ko nenorėjai girdėti. Išvardins problemas, ragins skirtis. Manei, kad situaciją matai geriau nei bet kas kitas. Iš tiesų tuo metu buvai visiškai akla, gyvendama savo nuolatinėje baimėje.
Vėliau pinigai atsirado, bet po kurio laiko vėl dingdavo dalimis. Tuo metu būtum labiau patikėjusi vaiduokliais nei faktu, kad jis gali iš tavęs vogti
Pinigų ėmimas nebuvo paskutinis lašas. Draugystės pabaigoje jis pradėjo užstatinėti tavo daiktus. Kartą ėmei ieškoti savo fotoaparato, bet niekur negalėjai rasti. Jis apsimetė, kad nieko nežino, o vėliau prasitarė, jog buvo pasiėmęs ir paliko kitame mieste. „O kur iš tikrųjų fotoaparatas?“ –
nesusivaldžiusi paklausiau ir pradėjau baisų konfliktą. Jis įsižeidė, išėjo miegoti į kitą kambarį, atsitvėrė tylos siena. Neturėjo ką tau pasakyti, nes melo jau buvo per daug.
Vis blėso viltis, kad ši situacija dar gali pasikeisti. Nenorėdamas išsiduoti, kad ir toliau užstatinėja tavo daiktus, vėliau jis išnešė fotoaparatą be dėklo, tikėdamasis, kad matydama dėklą savo vietoje nieko neįtarsi. Buvo puikus manipuliatorius, visada gebantis kaltę suversti ant tavęs. Atitrūkusi nuo realybės kaltinai save, kad nesugebi padėti, viskas ritasi žemyn, o tu nieko nedarai… Barbora, užmiršai, kad santykius kuria du žmonės.
Santykių pabaigoje pradėjai atsisakyti skolinti pinigus, sugalvodavai įvairiausių priežasčių. Nesakei, kad nenori, nes net pasakiusi, jog neturi, sulaukdavai priekaištų: „Atsiminsiu, kad nedavei, kai reikėjo.“ Puolimo pozicijos jis neapleido iki paskutinės dienos, kai jau nebeturėjai jėgų apsiginti. Tavo skaičiavimais, įsiskolinimas per paskutinį pusmetį siekė du tūkstančius eurų. Ironiška, kad paskutinis konfliktas įsiplieskė ne dėl pinigų ar lošimo. Paskutinis lašas iškapsėjo išėjus iš kino filmo – romantiškais momentais bandėte glaistyti supuvusius santykius. Pasisiūlei kartu su juo vykti į konferenciją kitame mieste, o jis atkirto: „Nevažiuok. Mums nebūtina leisti viso laiko kartu. Jeigu manai, kad santykiai pašliję, daryk išvadas.“ Tai buvo paskutinis lašas, perpildęs tavo kantrybės taurę.
Neapsikentusi davei jam ultimatumą: „Problema yra ta, kad mes nesikalbame, slepiame vienas nuo kito daugybę dalykų. Jeigu neketini apie tai kalbėti ir spręsti problemų, skirkimės.“ Nors per tą laiką buvai visiškai emociškai palūžusi, sukaupei paskutines jėgas už save pakovoti. Per skyrybas jis pirmą kartą užsiminė apie lažybas, o po konflikto visą istoriją papasakojai savo geriausiai draugei. Kai pirmą kartą garsiai papasakojai apie viską, apie ką net galvoti vengdavai, išgirdai, kaip absurdiškai visą tai skamba, įgavai daugiau ryžto viską keisti. Kitą dieną susiradai butą ir parašei jam, kad išsikraustai. Nepaleisdama vilties išsaugoti meilę pasiūlei, kad norint išsaugoti santykius, problemas padėtų išspręsti trečias žmogus, specialistas. Jis įsižeidė ir atšovė, kad specialistas neturi ką jam pasakyti. Išsikraustei.
Tuo momentu matei tai kaip pertrauką, žmogaus supurtymą, bet ne pabaigą. Viduje dar labai norėjai gelbėti santykius. Išsikraustant apie skolas nekalbėjote, dėl jų parašei tik vėliau. Keista, kad iš pradžių jis skolą pripažino ir prižadėjo ją grąžinti. Susitarėte grąžinimo grafiką, tad ramiai laukei pirmojo mėnesio įmokos. Deja, po penkių atidėliojimų pinigai pirmąjį mėnesį taip ir nepasiekė sąskaitos. Prasidėjo manipuliacijos. „Tu nežinai, kiek daug dėl tavęs galiu, tau tiesiog reikia palaukti“, – žadėjo ir prašė jo nepamiršti, po kurio laiko sutiko net pasikalbėti su specialistu.
Kai pirmą kartą garsiai papasakojai apie viską, apie ką net galvoti vengdavai, išgirdai, kaip absurdiškai visą tai skamba, įgavai daugiau ryžto viską keisti. Kitą dieną susiradai butą ir parašei jam, kad išsikraustai
Su džiaugsmu ir viltimi išsaugoti santykius suradai psichoterapeutę, kuriai nupasakojai situaciją. Vis dėlto, pirmą kartą ji rekomendavo ateiti vienai. Jau pirmojo susistikimo metu išaiškėjo, kad gelbėti reikės ne santykius, o save. Pasinaudojai jos pasiūlymu nesitaikyti, kol nebus grąžinta visa suma. „Ar tu jos klausysi?“ – pradėjo jis manipuliuoti ir neigti, kad iš tavęs išvis skolinosi. Greit sužinojai, kad tau išsivystė priklausomybė (netiesioginė priklausomybė, savo individualybės, asmenybės praradimo liga, pasireiškianti fiziniais, emociniais, psichiniais negalavimais ir socialinio gyvenimo sutrikimais, – red. past.). Nuolat sirgai nuo per didelio streso. Supratai, kad nebegali matyti to žmogaus ir kreipeisi į advokatą dėl skolos išieškojimo.
Nors įrodymų buvo labai mažai, surizikavai. Teismas nusiuntė užklausą dėl skolos fakto, jis tai paneigė. Su advokato siūlyta taikos sutartimi taip pat nesutiko ir pareiškė, kad nėra to įrodančių dokumentų. Liko tik ieškinys. Įvyko teismas, ten jis nepasirodė, bet buvo pripažintas skolininku. Taip buvo padėtas galutinis taškas. Širdyje jis reiškė, kad užsivėrė šio gyvenimo etapo durys, o tas žmogus bei jo problemos išbraukti iš minčių. Pagaliau gali būti atsakinga tik už save, suprasdama, kad padarei viską, ką galėjai. Tavo gyvenimas nuo šiol priklauso tik tau.
