Gegužės 12 dieną „Siemens Arenoje“ pirmą kartą Lietuvoje vyks motyvacinis forumas jaunimui „Tavo ateities vizija“. Jame savo sėkėms receptu dalysis ir pastaruoju metu populiarumu besimėgaujanti prekių ženklo „Nunu“ kūrėja, Tv laidų vedėja, grupės „Pinup Girls“ narė Simona Nainė.
Simona, Tavo veiklos labai skirtingos – nuo pramogų pasaulio scenos iki siuvimo mašinos. Sakyk, kuri veikla šiandien Tavo gyvenime užima pirmą vietą?
Šiuo metu daugiausiai laiko skiriu savo prekių ženklui „Nunu“, nors, tiesą sakant, man visos veiklos labai mielos širdžiai: tiek darbas televizijoje ar dalyvavimas įvairiuose projektuose, tiek dainavimas, koncertai.
Simona, kas Tave paskatino kurti?
Pradėti domėtis siuvimu nusprendžiau pati, tačiau pamatęs mano aistrą šiam amatui ir išgirdęs slaptas svajones apie tolimesnius planus, mano vyras Jonas (Jonas Nainys) buvo tas žmogus, kuris patikėjo manimi labiau, nei aš pati savimi.
Ar labai nedrąsūs buvo pirmieji Tavo žingsniai?
Labai. Ir dabar ne visi mano žingsniai būna labai drąsūs. Esu savikritiškas žmogus ir man visada atrodo, kad yra kur tobulėti ir kad viską galima padaryti dar geriau.
Šiandien esi viena iš mylimiausių jaunimo drabužių kūrėjų. Kaip manai, tai daugiau sėkmės ar sunkaus darbo nuopelnas?
Savo veiklų iki šiol nevadinu darbu. Manau, kad tai – visuma. Tikiu, kad kažkas iš viršaus man uždeda ranką ant peties ir padeda siekti savo svajonių. Tikiu, kad ką duodi žmonėms, tas ir sugrįžta. Todėl visada su visais stengiuosi elgtis taip, kaip norėčiau, kad su manimi elgtųsi. Reikia ne mažo lašelio sėkmės, bet visų pirma – milžiniško darbo ir atsidavimo tam, ką darai.
Dažnai kūrėjai ne tik giriami, bet ir kritikuojami. Kaip Tau pavyksta atlaikyti kritiką?
Širdyje ne visada pavyksta ją atlaikyti. Visada norisi viską padaryti kaip įmanoma geriau, tačiau mėgstu sakyti, kad mes tik žmonės, turintys teisę klysti, suklupti ir… pasimokyti iš savo klaidų. Ne išimtis esu ir aš. Tokiais atvejais būna ir ašarų ir nusivylimo ir, rodos, kad nieko daugiau nebedarysi, nes viskas blogai. Tačiau, kai reikia, moku susivaldyti, susiimti ir kiekvieną blogą patirtį priimti kaip dar vieną neįkainojamą pamoką.
Kaip manai, ar kūrybiškumo galima išmokti?
Tikiu, kad iš dalies galima. Svarbiausia, kad ir ką bedarydamas ar bedirbdamas žmogus turėtų jausti malonumą ir pasitenkinimą. Kai darai tai, kas patinka, rodos, net dirbti nebereikia ir dienos prabėga akimirksniu.
Kur ir kaip Tu pati paprastai semiesi įkvėpimo?
Kadangi nevadinu savęs dizainere, todėl neišgyvenu ir kūrybinių kančių. Galvodama apie naujus drabužių derinius, pirmiausia galvoju apie save: ko aš norėčiau ir ko man reikėtų šį sezoną. Taip ir gimsta nauijos idėjos.
Patark, kaip norinčiam pradėti kurti, bet vis nedrįstančiam, išlaisvinti savyje kūrėją?
Svarbiausia – atrasti tokią sritį, kuri iš tikrųjų teikia visapusišką pasitenkinimą. Mes net neįsivaizduojame, kiek mes galime visko padaryti, kol nepabandome. Tad pirmiausia reikėtų nebijoti priimti asmeninių iššūkių.
Kaip manai, ar naujausios technologijos padeda mums atskleisti savo kūrybiškumą, ar vis tik jį slopina?
Be jokios abejonės padeda. Technologijos tik dar labiau praplečia mūsų galimybes viską gauti ar pamatyti čia ir dabar.
Kas Tau šiandien yra kūryba?
Mėgstu juokauti kažkur nugirsta citata, kad jei tavęs kažkas nesupranta, tai dar nereiškia, kad tu esi menininkas. Kūryba man yra visur aplink mane. Net jei tai ir naujai atrastas ar sugalvotas patiekalo receptas.
Pavasarį abiturientai ruošiasi egzaminams, daugelis studentų rašo baigiamuosius darbus bei ruošiasi sesijai. Pasidalink patirtimi, kaip Tu save motyvuoji ir susikoncentruoji, kai visiškai apleidžia jėgos?
Tikrai neskaitau pati sau valandas trunkančių paskaitų apie tai, kad reikia keltis iš lovos ir susiimti. Man svarbiausia – išsimiegoti. Jei matau, kad kažkurią dieną visiškai neturiu jėgų ar noro net į parduotuvę eiti, leidžiu sau „atsijungti“ nuo aplinkos ir visą dieną praleidžiu namuose, lovoje su gera knyga, arbata ar geru serialu. Esu toks žmogus, kuriam užtenka vieną dieną atsiriboti nuo išorės ir kitą dieną jau vėl jaučiuosi darbinga. Tada ryte pabundu, pasidažau raudonai lūpas, apsiaunu aukštakulnius ir atsistojusi prieš veidrodį pasakau: „šiandien bus nuostabi diena“. Viskas slypi mūsų galvoje: kaip nusiteiksime – taip ir bus.
Kaip manai, ko šiandien labiausiai trūksta jaunimui? Ir ko jiems palinkėtum?
Nepriklausomai nuo žmogaus amžiaus ar lyties, mes visi rasime po mažą gabalėlį tos laimės, kurios mums dar trūksta. Vieniems – pinigų, kitiems – meilės, tretiems – gero darbo. Mes visi vienodi, tik gyvenam skirtingus gyvenimus. Palinkėčiau būti tokiais žmonėmis, kad visi aplinkui norėtų prieiti ir jus apkabinti. Kitaip tariant, turėti ir ugdyti tą magišką teigiamų ir gerų emocijų lauką aplink save, juo užkrečiant ir kitus. Mums to labai trūksta.
