Jei naršant socialiniuose tinkluose tau kada nors pasitaikė vaizdo įrašas, kuriame mergina išbando legendinę Kauno „Spurginę“, ieško skaniausio kibino Vilniuje ar kartu su savo vaikinu imasi juokingų iššūkių, didelė tikimybė, kad tai buvo Andra. „Instagram“ paskyroje @andrafolea jos kasdienybę šiandien seka daugiau nei 50 tūkst. žmonių. Iš Rumunijos kilusi Andra su lengva sarkazmo doze ir nemažai humoro rodo gyvenimą Lietuvoje iš kitos perspektyvos, pastebėdama dalykus, kurių mes, čia užaugę, kartais nė nebematome.
Tačiau šįkart nusprendėme su Andra susipažinti iš arčiau – ne tik per jos kuriamą turinį. Pasikvietėme ją ilgesniam pokalbiui apie tai, ko į trumpus vaizdo įrašus nesutalpinsi: nuo nelengvų pirmųjų metų Lietuvoje ir kultūrinių skirtumų iki verslo, meilės ir to, ką po aštuonerių metų čia ji vadina namais.
Kodėl būtent Lietuva? Kas tave čia atvedė ir ar tuomet galėjai įsivaizduoti, kad po tiek metų vis dar vadinsi šią šalį savo namais?
Į Lietuvą persikėliau 2018 metų rugpjūtį. Pagrindinė priežastis buvo ta, kad tuo metu draugavau su lietuviu, kurį 2017 metais sutikau JAV, dalyvaudama „Work & Travel“ programoje. Grįžusi į Rumuniją baigti studijų, radau darbo galimybę Lietuvoje ir nusprendžiau persikelti. Žvelgiant atgal, tai buvo vienas didžiausių lūžio taškų mano gyvenime, nes Lietuva tapo vieta, kurioje sukūriau savo karjerą ir galiausiai sutikau savo vyrą.
Lietuva, ypač užsieniečiams, kartais gali pasirodyti gana uždara ir santūri šalis. Ar per visus čia praleistus metus kada nors jauteisi svetima arba buvo sunku pasijusti visiškai priimtai? O gal tavo patirtis buvo visai kitokia?
Nemeluosiu, pirmieji metai Lietuvoje buvo gana sudėtingi. Man buvo sunku iki galo suprasti kultūrą ir atrasti savo vietą, o kai kuriuos čia patirtus kultūrinius skirtumus tuo metu priimti nebuvo lengva.
Žvelgdama atgal suprantu ir tai, kad buvau labai jauna – man buvo vos 22-eji – todėl ir mano požiūris buvo kitoks. Manau, atvykau turėdama tam tikrų lūkesčių ir buvau labiau susitelkusi į tai, kaip viskas daroma mano pačios kultūroje, užuot bandžiusi suprasti, kodėl čia kai kurie dalykai yra kitaip.
Bėgant metams supratau, kad integracija nereiškia, jog turi pakeisti save ar tikėtis, kad nauja šalis prisitaikys prie tavęs. Tai smalsumas, gebėjimas priimti skirtumus ir rasti pusiausvyrą tarp savo tapatybės išsaugojimo bei naujos kultūros priėmimo.
Šiandien turiu daug draugų lietuvių, o mano geriausia draugė pasaulyje iš tiesų yra lietuvė – pirmaisiais metais čia niekada nebūčiau galėjusi įsivaizduoti, kad taip nutiks.
Per tiek metų Lietuvoje turbūt teko gerai pažinti ir mūsų kultūrą. Ar yra lietuviškas įprotis, tradicija ar net charakterio bruožas, kurį pati perėmei? O kokios savo rumuniškos tapatybės dalies niekada nenorėtum prarasti?
Nesu tikra, ar pati perėmiau kokį nors konkretų lietuvišką įprotį. Veikiau išmokau suprasti, priimti ir vertinti Lietuvoje įprastus įpročius bei kultūrines normas, kartu neprarasdama savo tapatybės.
Pavyzdžiui, kai tik persikėliau čia gyventi, kai kuriuos dalykus kartais priimdavau asmeniškai – tarkime, tai, kad laiptinėje ne kiekvienas kaimynas su tavimi pasisveikina. Atvykus iš Rumunijos, kur tokie maži kasdieniai bendravimo gestai yra dažnesni, iš pradžių tai atrodė šiek tiek keista. Tačiau bėgant metams supratau, kad tai tiesiog kultūrinis skirtumas, o ne nedraugiškumo ženklas. Išmokau tai priimti, nors pati ir toliau sveikinuosi su savo kaimynais.
Jaučiu labai stiprų ryšį su savo kultūra ir manau, kad tai visada nešiosiuosi su savimi. Kad ir kur gyvenčiau, visada stengsiuosi išsaugoti savo šilumą ir savitumą, kartu gerbdama mane supančią kultūrą.
Žvelgiant į Lietuvą iš kitos perspektyvos, ką, tavo nuomone, mes patys apie savo šalį ar save nepakankamai vertiname?
Manau, žmonės nepakankamai vertina, kokia saugi ir sąžininga yra Lietuva. Mane iš tiesų stebina, kai girdžiu lietuvius sakant, kad šalis nėra saugi, nes mano patirtis yra visiškai kitokia. Gyvenusi skirtingose vietose, Lietuvą nuoširdžiai laikau labai saugia šalimi. Tai taip pat vienas iš dalykų, kuriuos labiausiai vertinu čia gyvendama – jausmą, kad žmonės iš esmės yra sąžiningi ir nesistengia tavęs apgauti ar tavimi pasinaudoti.
Dar vienas dalykas, kurį norėčiau, kad lietuviai suprastų, – kokie jie iš tiesų yra gabūs. Jau net nebesuskaičiuočiau, kiek kartų žmogus dar net nepradėjęs su manimi kalbėti atsiprašė dėl savo anglų kalbos, o tada prakalbo puikia anglų kalba. Norėčiau, kad žmonės čia labiau save vertintų. Mano akimis, lietuviai yra labai gabūs, darbštūs ir sugeba kur kas daugiau, nei patys dažnai mano.
Socialiniuose tinkluose subūrei daugiau nei 50 tūkst. žmonių auditoriją. Ar tapti turinio kūrėja kada nors buvo tavo planas, ar viskas nutiko beveik netyčia?
Praėjus keleriems metams po persikraustymo į Lietuvą, pradėjau kurti vaizdo įrašus apie savo, kaip čia gyvenančios užsienietės, kasdienybę. Buvau mačiusi, kaip panašų turinį kuria žmonės kitose šalyse, ir pagalvojau, kad tai puiki idėja. Tuo metu Lietuvoje beveik nebuvo užsieniečių, kurie dalytųsi savo gyvenimo čia perspektyva, todėl nusprendžiau ir pati pabandyti.
Žvelgiant atgal, tai buvo vienas geriausių mano gyvenimo sprendimų. Žinoma, ne visi komentarai buvo teigiami – per šiuos metus sulaukiau ir nemažai kritikos. Tačiau teigiamos patirtys gerokai nusvėrė neigiamas.
Šio turinio kūrimas padėjo man integruotis į Lietuvos visuomenę taip, kaip niekada nebūčiau tikėjusis. Jis suteikė daugybę galimybių bendrauti su vietiniais, pažinti jų kultūrą, suabejoti kai kuriomis savo pačios išankstinėmis nuostatomis ir geriau suprasti, kaip lietuviai mąsto bei mato pasaulį. Mano, kaip užsienietės, gyvenimo patirtis tapo abipusiu pokalbiu, ir už tai esu be galo dėkinga.
Kartu su savo vyru taip pat įkūrei „Krunchas“ – ir, beje, sveikinu jus susituokus! Norėčiau šiek tiek daugiau išgirsti apie šį tavo gyvenimo etapą. Kas jus įkvėpė pradėti liofilizuotų saldumynų verslą ir ko išmokote kurdami kažką kartu?
Labai ačiū! „Krunchas“ buvo dvejų metų kelionė, prasidėjusi nuo paprastos idėjos – į Lietuvos rinką atnešti kažką kitokio. Tuo metu liofilizuoti saldainiai vis dar buvo nišinis produktas, todėl labai džiaugėmės galėdami žmonėms pristatyti kažką naujo.
Tačiau šių metų sausį priėmėme sunkų sprendimą verslą uždaryti. Ne todėl, kad jis nebuvo sėkmingas – tiesiog supratome, kad šiame savo gyvenimo etape labiau vertiname savo gyvenimo būdą nei verslo valdymą.
Prieš „Krunchas“ daug keliaudavome ir mėgavomės turima laisve bei lankstumu. Verslas, priešingai, reikalauja nuolatinio dėmesio ir fizinio buvimo vietoje. Supratome, kad dar nesame pasiruošę tokiam ilgalaikiam įsipareigojimui.
Be to, 2026 metams turėjome daugybę planų, tarp jų – vestuves Rumunijoje, todėl visa tai suderinti su verslo valdymu būtų buvę nepaprastai sudėtinga. Žvelgiant atgal, „Krunchas“ uždarymas mums buvo teisingas sprendimas.
Kaip sekėsi kurti verslą šalyje, kurioje negimei? Ar tai, kad Lietuvoje esi užsienietė, apsunkino šį procesą, o gal kitoks požiūris tapo tavo pranašumu?
Tiesą sakant, įkurti įmonę buvo gerokai sudėtingiau, nei iš pradžių tikėjomės, ypač maisto sektoriuje, kuriame gausu papildomų reikalavimų ir specifinių leidimų. Žinoma, vietiniams, kurie jau išmano sistemą, kalbą ir visus procesus, tai padaryti paprasčiau. Mums, kaip užsieniečiams, teko įveikti papildomų iššūkių, tačiau dėl jų nė karto nekilo noras pasiduoti – buvome pasiryžę viską perprasti ir išmokti eigoje.
Galiausiai nusprendėme kreiptis į konsultantą, kuris padėjo susitvarkyti su administracine verslo puse. Tai buvo investicija, tačiau tikrai verta – be jo pagalbos visas procesas būtų buvęs gerokai sudėtingesnis.
Mums taip pat labai pasisekė, kad jau buvome subūrę auditoriją socialiniuose tinkluose. Ji atliko svarbų vaidmenį pristatant „Krunchas“ žmonėms ir auginant pardavimus. Bendruomenė, kuri sekė mūsų kelionę ir mus palaikė, turėjo didžiulę reikšmę ir parodė, kiek daug gali duoti nuoširdus ryšys su žmonėmis.
Tavo gyvenime susipina trys skirtingos kultūros – rumuniška, lietuviška ir ekvadorietiška. Ar tai turėjo įtakos ir jūsų santykiams? Gal kultūriniai skirtumai yra sukėlę smagių nesusipratimų ar net padėję geriau suprasti vienas kitą?
Tikrai taip! Mūsų santykiai – gražus rumuniškos, ekvadorietiškos ir lietuviškos kultūrų mišinys, o mes vis dar kasdien mokomės jas suprasti ir vertinti.
Manau, rumunai ir ekvadoriečiai daug kuo panašūs, ypač kalbant apie šeimos, tradicijų ir kartu praleidžiamo laiko svarbą. Tačiau yra ir tam tikrų skirtumų, dėl kurių lankant šeimas kartais kyla smagių „diskusijų“.
Pavyzdžiui, ekvadoriečiai palaiko itin artimą ryšį su visa gimine ir yra įpratę daug laiko leisti dideliuose šeimos susibūrimuose, kuriuose kartais dalyvauja daugiau nei 30 žmonių. Man tai atrodo labai gražu, tačiau kartu gali būti šiek tiek per daug, nes nesu pratusi prie tokio intensyvaus ir nuolatinio bendravimo.
Manau, vienas mūsų privalumų yra tai, kad gyvename Lietuvoje, kuri tapo bendra mūsų abiejų erdve. Kadangi abu gyvename toliau nuo savo gimtųjų kultūrų, turime neutralesnę aplinką, kurioje šie skirtumai mūsų kasdieniam gyvenimui nedaro tokios didelės įtakos.
Dar vienas dalykas, kuris mums padeda, yra tai, kad abu esame užsieniečiai. Galime dalytis savo patirtimis, kalbėtis apie kultūrinius skirtumus ar net pasiskųsti tam tikromis situacijomis, su kuriomis susiduriame, ir nė vienas to nepriimame asmeniškai. Abu žinome, ką reiškia prisitaikyti prie naujos kultūros, o ši bendra patirtis mus dar labiau suartina.
Po aštuonerių metų Lietuvoje, ką tau dabar reiškia žodis „namai“? Kai grįžti į Rumuniją, ar vis dar jautiesi grįžtanti namo, o gal Lietuva namais tapo jau visai kita prasme?
Anksčiau sakydavau, kad mano širdis padalinta į dvi dalis, nes turiu dvejus namus – Rumuniją ir Lietuvą. Tačiau vieną dieną viena mergina man pasakė tai, kas visiškai pakeitė mano požiūrį. Ji pasakė: „Nemanau, kad tavo širdis padalinta į dvi dalis. Manau, kad dabar tiesiog turi dvi širdis.“
Šis sakinys man įstrigo, nes jis puikiai apibūdina tai, kaip jaučiuosi. Į Rumuniją ir Lietuvą nežiūriu kaip į dvi tarpusavyje konkuruojančias savo tapatybės dalis – jaučiu vienodai stiprų ryšį su abiem šalimis. Rumunija visada bus vieta, kurioje gimiau, kur yra mano šaknys ir prasidėjo mano istorija. Lietuva – vieta, kurioje užaugau kaip žmogus, sukūriau karjerą, susikūriau gyvenimą ir tapau tuo, kas esu šiandien.
Abi šalys man yra namai, tik kiekviena savaip. Jaučiuosi be galo laiminga galėdama nešiotis abi kultūras su savimi, kad ir kur būčiau.
Socialiniuose tinkluose žmonės mato tik tas mūsų gyvenimo dalis, kurias patys pasirenkame parodyti. Kokia tavo pusė lieka mažiau matoma tavo sekėjams?
Manau, socialiniuose tinkluose man gana sunku parodyti savo pažeidžiamumą. Dažnai noriu, kad žmonės mane matytų kaip stiprią asmenybę – tokia ir esu – tačiau kartais, manau, žmonės pamiršta, kad stiprybė ir pažeidžiamumas gali egzistuoti vienu metu.
Tiesa ta, kad kartu esu ir vienas emocionaliausių žmonių, kokius galite sutikti. Lengvai pravirkstu, viską išgyvenu labai giliai ir savyje nešiojuosi daugybę emocijų.
O kad pokalbio nepabaigtume pernelyg rimtai – šiek tiek lengvesnių klausimų. Andros paprašėme ilgai negalvoti ir sakyti tai, kas pirmiausia šauna į galvą.
Mėgstamiausias lietuviškas ir rumuniškas patiekalas?
Žemaičių blynai ir įdaryti vynuogių lapai.
Lietuviškas žodis, kurį vis dar sunku ištarti?
„Muziejus“.
Mėgstamiausias Lietuvos atlikėjas ar grupė?
Jessica Shy.
Kava ar matcha?
Kava.
Vilnius vasarą ar per Kalėdas?
Vilnius per Kalėdas.
Vasara Baltijos šalyse ar Rumunijoje?
Rumunijos vasara.
Mėgstamiausia vieta Lietuvoje už Vilniaus ribų?
Nida.
Viena vieta Rumunijoje, kurią turėtų aplankyti kiekvienas lietuvis?
Brašovas.
Viską suplanuoti iš anksto ar nusipirkti bilietą ir visa kita sugalvoti vėliau?
Nusipirkti bilietą, o visa kita sugalvoti vėliau.
Kas visada keliauja tavo lagamine?
Odos priežiūros priemonės.
Svajonių kryptis, kurioje dar nesi buvusi?
Kinija.
Be ko negalėtum gyventi?
Duonos.
Apibūdink save trimis žodžiais.
Rūpestinga, užsispyrusi ir linksma.
Autorė Dominyka Petravičiūtė
