Badmintono varžybų čempionė, pasaulio grožio konkurso nugalėtoja, karjerą pradedantis modelis, gabi studentė, būsima mokytoja… Dideliems smulkutės Vaivos Žymantaitės (19) nuopelnams galėtume prikurti šimtus skambių straipsnių antraščių. Jos nežinomą merginą iš Vilniaus žaibiškai iškeltų į žvaigždėmis ryškiai spindinčią populiarumo padangę, nuolat lydimą pavydžių žvilgsnių, palaikymo šūksnių ir garsių plojimų, kurių, deja, Vaiva niekad neišgirs.
Vaiva, jos mama ir vertėja bendrauja gestų kalba, tuo tarpu aš, nemokanti nė ženklo, sėdžiu ir gėriuosi vaizdu. „Planuokite didelį gruodžio numerio tiražą“, – pasibaigus pokalbiui priduria vertėja. Nustebusi klausiu kodėl. „Kurčiųjų bendruomenė labai vieninga. Jie kaip kumštis, o Vaiva – didžiausias jų pasididžiavimas. Ne tik tarp panelių, bet ir tarp vaikinų, vyrų, net seneliai Vaivą palaiko.“ Nedrįstu vertėjos žodžiais abejoti, nes vos pradėjus kalbėtis pasidaro aišku, jog Vaivai kurtumas netrukdo nei siekti grožio konkursų aukštumų, nei skinti pergalių badmintono aikštelėje.
Vaiva, ar pasaulio negirdi nuo vaikystės?
Aš jau gimiau kurčia. Visa mano šeima negirdi, nors tarp giminaičių yra ir tokių, kurių klausa nepriekaištinga. Manau, tai paveldima. Turiu vyresnį brolį, kuris jau sukūręs savo šeimą, jų mažoji dukrelė gimusi taip pat neišgirdo pasaulio. Nuo vaikystės svajojau padėti vaikams, dėl to baigusi Kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų ugdymo centrą mokslus tęsiu Vilniaus kolegijoje, studijuoju vaikystės pedagogiką. Myliu mažus vaikus, man patinka su jais dirbti, nuo vaikystės mėgau būti jų draugijoje, žaisti, bendrauti, auklėti. Mane labai traukia darbas su ikimokyklinukais. Lietuvoje yra nemažai kurčiųjų darželių, vien Vilniuje du, kuriuose man būtų įmanoma dirbti. Tiesa, svarsčiau, galbūt reikėjo pasirinkti aprangos dizaino studijas. Niekada negali žinoti. Jei noras nepraeis, galbūt kada nors baigsiu ir jas.
Mėgsti stilingai rengtis?
Mano mama, net močiutė turėjo išskirtinį stilių. Taip pat patinka vintažiniai drabužiai, mėgstu perkraustyti spintas ir radusi patinkančių detalių pritaikyti jas šioms dienoms. Nors pati siūti nemoku, mama yra puiki siuvėja, tad radus patinkantį drabužį žurnale gali man sukurti tokį pat, o kartais ir dar gražesnį. Man patinka išsiskirti, dėl to mėgstu vienetinius drabužius. Parduotuvėse taip pat galima rasti įdomių tekstūrų, svarbu turėti stilių ir mokėti jas derinti tarpusavyje. Spintos lentynos jau lūžta nuo pirkinių, o pasikeitus sezonui vėl norisi atsinaujinti. Manau, tai paveldima apsipirkimo liga…
TALENTAS AR TINGINYS?
Ar kurtiesiems Lietuvoje sudaromos sąlygos studijuoti visas norimas specialybes?
Brandos egzaminai kurtiesiems tokie pat, mums tik nėra klausymo užduoties per užsienio kalbų egzaminus. Aš laikiau lietuvių kalbos ir dailės egzaminus. Išlaikiau puikiai, tad pasisekė įstoti ten, kur svajojau. Kurtieji gali studijuoti beveik visur, tačiau kai kurios specialybės mums netinka dėl pačios negalios. Pavyzdžiui, orlaivių pilotavimas. Jeigu kurtumas neriboja darbo pasirinktoje srityje, gali studijuoti bet kur. Aukštosiose mokyklose nėra mokančių gestų kalbą, tad į paskaitas tenka eiti su vertėju. Sėdime auditorijos gale ir vertėja man gestais perpasakoja, ką kalba dėstytoja. Tiesa, išskyrus anglų kalbos paskaitas. Tada su dėstytoja tenka susirašinėti raštu.
Atrodo, kurčiam žmogui turėtų būti sunkoka rasti darbą…
Viskas priklauso nuo diplomo. Jei jį turi, gali įsidarbinti mokykloje, darželyje, vertėjų biure. Vyrai dažnai dirba staliais ar meistrais, kur nereikia bendrauti su žmonėmis. Tinka ir darbas prie kompiuterio, su kitais gali susirašyti laiškais. Aišku, pasitaiko ir tokių atvejų, kai turi vienos specialybės diplomą, o dirbi kitą, daug prastesnį, darbą.
Ar dažnai dėl kurtumo susiduri su gyvenimo sunkumais?
Dažnai sunku prieiti prie informacijos, dėl to esi ribojamas. Tenka eiti tais keliais, kur kurtieji jau yra buvę. Tada jie gali ką nors pasakyti, patarti. Jeigu prieš tave ten nebuvo nė vienas kurčiasis, reikia daug drąsos eiti pirmam, nes nežinai nei ko tikėtis, nei kieno paklausti. Dėl šios priežasties kurtieji bendrauja daugiausia su savais, lankosi jau pamėgtose vietose. Kurčiųjų bendruomenės nariai vieni kitiems padeda, mielai viską paaiškina ir palaiko. Beveik visi mano draugai taip pat yra kurti, nes galime susikalbėti, suprantame vienas kitą. Mus sieja artimesnis ryšys. Tiesa, žmogaus motyvacija nepriklauso nuo klausos. Ar jis bus talentas, ar tinginys, nusprendžia pats žmogus, ne jo klausa. Su girdinčiais susikalbėti man paprasta. Bendraujame primityvia, visiems suprantama gestų kalba arba artikuliuojame lūpomis, kai norime šnektelti trumpai. Jeigu reikia pasikalbėti sudėtingesnėmis temomis, galime susirašyti mobiliuoju telefonu ar parašyti ant popieriaus. Tarkime, norėdami užsisakyti maisto kavinėje, tiesiog parodome į norimą patiekalą meniu, naudojame tuos pačius primityvius gestus.
GINČIJAMĖS GESTAIS
Papasakok apie savo šeimą. Ar paauglystėje jautei norą priešgyniauti, ginti savo nuomonę?
Girdinčiųjų ir kurčiųjų šeimos tokios pat, būna visko. Mano šeimoje pasitaiko ginčių, tačiau mokame kylančias problemas išspręsti ir pamiršti. Namie visi bendraujame gestais, o temos yra pačios įvairiausios. Kai buvau jaunesnė, trylikos metų, išgyvenau tokią pat paauglystę kaip ir visi: pasipykdavau su tėvais, pasitaikydavo ožiukų, tačiau užaugus viskas praėjo. Žinoma, mūsų, kurčiųjų, kalboje taip pat yra šiurkščių žodžių. Gestų kalba yra tokia pat kaip ir sakytinė lietuvių kalba, ji turi gramatiką, turtingą žodyną, savitą sakinių sandarą. Skirtumas tik tas, kad girdintys mąsto žodžiais, o kurtieji – vaizdais. Jei kalbėtume apie pykčius ir šiurkštesnius žodžius, kurtieji nėra švelnesni nei girdintys. Turime ir keiksmažodžių, ir ginčijamės taip pat aršiai kaip ir girdintieji. Svarbiausia mūsų šeimoje mokėti spręsti tarpusavio problemas ir rasti kompromisus. Turiu pilną šeimą, mamą ir tėtį. Mergaitės paprastai geriau sutaria su mama, taip pat ir mano šeimoje – su mama artimesnis ryšys, daugiau bendraujame.
Ar yra kurtiesiems pritaikytų įrenginių, kurie padeda geriau integruotis į visuomenę?
Mobiliaisiais naudojamės, tačiau specialiomis programomis kurtiesiems – ne. Tiesa, yra tam tikrų programų, kurios išties palengvina kurčiųjų gyvenimą, tarkim, programėlė išsikviesti taksi. Užtenka tiesiog suvesti adresą, duomenis, ir taksi iškviečiamas. Nereikia ieškoti, kas padėtų paskambinti. Anksčiau kurtieji tikrai susidurdavo su informacijos trūkumu, tačiau dabar ši problema sparčiai nyksta: LRT televizijoje žinios verčiamos į gestų kalbą, filmus internete galime žiūrėti su subtitrais, feisbuke kurtieji iš viso pasaulio dalinasi įdomia informacija filmukuose, kuriuose kalba gestų kalba. Kadangi tarptautinė gestų kalba yra gana paprasta ir lengvai suprantama viso pasaulio kurtiesiems, bendravimas tarp mūsų labai aktyvus.
KURTUMAS LAIMEI NETRUKDO
Savo pavyzdžiu įrodei, jog kurtumas neturi jokios įtakos, jei nori tapti sportininke, modeliu ar karūnuota gražuole. Ar pati niekada neišgyvenai dėl savo negalios?
Būdavo ir nesmagių atsitikimų. Anksčiau, kai buvau maža, buvo sunku girdinčiųjų draugijoje, tarp jų jausdavausi vieniša. Tačiau po truputį pripratau, dabar man tai nebekelia problemų. Jaučiu, kad kurtieji pakankamai gerai integravosi į girdinčiųjų visuomenę, visi esame lygūs. Niekada nesijaučiau blogai būdama kurčia, tiesiog priėmiau tai kaip savo asmenybės dalį. Svarbiausia, kad pati jaučiuosi gerai ir sutariu su savo šeima, kurie taip pat kurtieji, bendraujame gimtąja gestų kalba, dėl to man lengviau. Su vaikinu taip pat kalbamės gestais (Vaivos vaikinas Deividas taip pat kurčiasis – aut. past.). Vėliau įsidrąsinau ir susiradau girdinčių draugų, jie noriai stengiasi išmokti gestų kalbą, nuoširdžiai ja domisi. Nebebijau užkalbinti nepažįstamų žmonių, nesidroviu ir kai tenka bendrauti raštu. Jaučiuosi drąsi, ir tai mano mamos nuopelnas. Ji stengėsi auklėti mane kaip drąsią, viską galinčią asmenybę. Brolis taip pat man pavyzdys. Jis niekada savęs neriboja, visur keliauja, realizuoja save darbe, turi gražią šeimą. Kurtumas netrukdo jo laimei. Tai geriausias autoritetas, kuris įrodo, jog ir aš galiu atrasti savąją, tiesiog sėdint vietoje ji pati nepasibels į duris. Kai esu kurčiųjų bendruomenėje ir matau, jog visos mano svajonės pildosi, galiu viską pasiekti pati ir kurtumas man netrukdo, jaučiuosi pakylėta. Mano mama mėgsta sakyti: tik būk drąsi, kovok už save ir visur laimėsi. Tačiau ne visi kurtieji tokie veržlūs, pasiruošę griauti visas pastatytas sienas. Kartais tam pritrūksta jėgų.
Esi profesionali sportininkė, dalyvauji pasaulinėse badmintono varžybose. Kaip atradai ganėtinai nepopuliarią Lietuvoje sporto šaką?
Mano brolis dalyvaudavo orientacinio sporto stovyklose. Kartą, kai buvau maža, paėmė kartu. Nuo tada domėjausi orientacinėmis varžybomis, nors nuolat badmintoną žaidžiau kieme. Vėliau įstojau į badmintono būrelį ir man labai patiko. Rimtai susiėmiau ir pradėjau stengtis, lankyti treniruotes, išmokau taisykles. Tiesa, nors gimiau ir užaugau Vilniuje, badmintono treneriai sostinėje nebuvo tokie stiprūs, tad trejus metus žaidžiau Klaipėdoje. Persikėlusi į pajūrį mokiausi kurčiųjų mokykloje, bet badmintoną žaidžiau su girdinčiaisiais. Nuo tada mano sportinė karjera iškart pradėjo kilti aukštyn.
Nepaprastai greit pradėjai atstovauti Lietuvai pasaulinio lygio varžybose. Kaip tau pavyko?
Taip, pirmosios mano pasaulinio lygio varžybos buvo 2011-aisiais, kai dalyvavau pasaulio kurčiųjų badmintono čempionate Pietų Korėjoje. Tą kartą komandinėje rungtyje laimėjau trečią vietą. Po to čempionato pradėjau aktyviau sportuoti, pamačiau, kad galiu pasiekti aukštų rezultatų, tai skatino stengtis ir siekti geresnės formos. Po trejų metų startavau Šveicarijoje Europos kurčiųjų čempionate, ten komandinio sporto, moterų dvejetų bei mišrių dvejetų rungtyse pelniau bronzos medalius. Praėjusiais metais Lietuvoje vykusiuose aukščiausio lygio badmintono varžybose mišrių dvejetų ir komandinėje rungtyse tapau čempione. Man tai buvo svarbus įvertinimas, rodantis, jog treniruotėse lietas prakaitas ir pastangos nebuvo bevaisiai.
NETIKĖTA KARŪNA
Badmintonui paaukojai daugybę laiko – kodėl nesvarstei toliau žengti profesionalios sportininkės keliu?
Sportą aš tiesiog dievinu. Mano tėvai, brolis taip pat buvo sportininkai, turi laimėjimų. Baigusi mokyklą sporto tikrai nemečiau, toliau lankau treniruotes, dalyvauju varžybose. Tiesiog manau, kad, be sporto, reikia įgyti ir aukštąjį išsilavinimą, o šiuo metu spėju ir paskaitose, ir treniruotėse dalyvauti. Noriu įgyti profesiją, kurią turėdama galėčiau ieškoti darbo. Juk badmintonas amžinai nebus mano vienintelė veikla.
Prieš metus tarptautiniame grožio konkurse „Mis kurčioji žvaigždė 2014“ tapai karūnuota gražuole. Kaip sugalvojai dalyvauti konkurse?
Vokietijoje gyvenantis lietuvis, kuris taip pat yra kurčias, nusprendė dalyvauti šiame grožio konkurse ir pasiūlė man išmėginti jėgas. Kai sužinojau apie grožio konkursą, iki jo pradžios buvo likusios dvi savaitės, tad reikėjo greitai apsispręsti. Spontaniškai pagalvojau: važiuoju! Juk nieko neprarasiu. Ir iš tikrųjų buvo verta. Lietuvai atstovavome dviese. Nuvykus į Berlyną pasirengimas truko aštuonias dienas, treniravomės, repetavome pasirodymus.
Kokiu tikslu ten važiavai? Jauteisi verta gražuolės titulo ar labiau norėjai susipažinti su tarptautine kurčiųjų bendruomene?
Laimėti tikrai nesitikėjau. Norėjau susipažinti su kitais kurčiaisiais, pamatyti tarptautinio konkurso užkulisius. Netikėjau, kad iš tokios mažos šalies gali kas nors laimėti. Pirmą dieną, kai atvykau, man pasakė, kad turiu šansą laimėti. Tada tik nusijuokiau. Tikrai nemaniau, kad esu graži, labiau savitos, išskirtinės išvaizdos. Jaučiausi savimi, tikrai ne gražuole. Tikėjausi susirasti draugų, pamatyti naują šalį, bet ne parsivežti karūną. Išgirdusi, kad laimėjau, labai susijaudinau. Salėje pilnomis ašarų akimis sėdėjo ir mano mama, vaikinas. Dėl šiurpulio ir jaudulio tą akimirką prisimenu kaip sapną. Žiniasklaidos dėmesį Vokietijoje iškart pajutau, laukė interviu ir pokalbiai, tačiau grįžus į Lietuvą viskas nurimo.
MODELIS LAISVALAIKIU
Po konkurso prasidėjo ir tavo karjera mados srityje. Kaip sekasi?
Kol kas podiumu dar nevaikštau, neseniai patyriau nemenką kojos traumą. Tiesa, pasvajoju apie profesionalaus modelio karjerą, nors kol kas tam nėra laiko, visą dėmesį skiriu sportui ir mokslams. Pozuoju daugiau laisvalaikiu, reklamoms, fotografams, kai paprašo. Labiau susidomėjusi buvo viena agentūra, internete galima rasti mano nuotraukų, tačiau didesnių pasiūlymų kol kas nesulaukiau. Mano vaikinas krepšininkas, nors laisvu laiku taip pat kartais žygiuoja podiumu mados pristatymuose. Abiem patinka pozuoti.
Kaip savo dienotvarkėje dar randi laiko meilei ir draugams?
Tiesa, laisvalaikio beveik neturiu, nors jau trejus metus trunkančiai meilei visuomet jo randu. Neįsivaizduoju savo gyvenimo tiesiog stovinčio vietoje. Manau, esu labai aktyvus žmogus, kuriam nuolat reikia judėti pirmyn. Mokslai, sportas, konkursai… Tai man suteikia jėgų, net ir tada, kai jaučiuosi lyg voverė rate, o darbų galo nematyti. Veikla tarsi uždega stengtis ir siekti daugiau. Nuolat tenka ką nors aukoti, mažiau laiko lieka draugams ar pramogoms, bet savo veikloje įžvelgiu prasmę, dėl kurios nuolat stengiuosi. Turbūt tai man padeda pavargus toliau judėti pirmyn dvigubai sparčiau. Norėčiau, kad visos merginos būtų tokios drąsios, pasitikėtų savo jėgomis, siektų aukščiausių tikslų ir nesilygintų su kitais, nekreiptų dėmesio į tai, ką jie kalba.
KUR NUVES ŠIRDIS
Kaip manai, koks yra tavo sėkmės ir pergalių receptas? Ar sunkiai dirbti reikia net grožio, mados pasaulyje?
Manau, tai Dievo dovana. Tačiau sporte viską lemia pastangos ir užsispyrimas. Moksle taip pat talentas mažai padės, viskas priklauso nuo darbo valandų. Ypač man, kai kalbas turiu mokytis ne iš klausos, o iš rašto. Vertėja čia negali padėti. Pasisekė, kad esu užsispyrusi kaip ožys ir bet kokia kaina siekiu būti geriausia, nesvarbu, ar tai būtų varžybos, ar mokslinis konkursas. Labiausiai mane skatina artimųjų palaikymas. Tik pradėjusi žaisti, badmintoną norėjau mesti, nes pasirodė nuobodus žaidimas. Tik dėl ilgų mamos įkalbinėjimų pasilikau ir toliau lankiau treniruotes. Visuomet prisimenu tą akimirką, kai lipau ant prizininkų pakylos.
Apie ką dabar svajoji, kai, atrodo, gyvenime pasiekei jau tiek viršūnių?
Labai mėgstu keliauti, tai mano aistra. Sporto dėka teko aplankyti Pietų Korėją, Šveicariją, Daniją, Slovakiją, Bulgariją ir kitas šalis. Svajoju kada nors aplankyti visus pasaulio žemynus. Taip pat su savanoriavimo programa norėčiau nuvykti į Afriką, padėti ten skurstantiems vaikams. Girdėjau, kad vasarą studentams galima vykti dirbti į JAV, ši programa labai įdomi. Jei tik pavyks susitaupyti, planuoju apsilankyti už Atlanto. Mano svajonės labai greitai tampa planais. Gal dėl to, kad noriu įgyti gyvenimo patirties, tapti pasaulio piliete. Neturiu savo moto ir nesivadovauju kitų taisyklėmis. Geriausia kelrodė yra mano širdis.
