Jis – tvirtas kaip plienas. Jo žvilgsnio stengiasi išvengti visi sporto klubo lankytojai. Jei nori iš jo sulaukti sportinio ar mitybos patarimo, stok į eilę, nes prieš tave išsirikiavo dar bent tuzinas merginų.
Laimingi „Panelės” skaitytojai. Jiems „Impuls” treneris Svetoslavas be eilės atskleis, ką jis valgo ir kaip treniruojasi, kad išlaikytų merginas lydytis verčiantį kūną. Tačiau šis interviu ne tik apie „hantelius”. Jaunuolis atskleis savo neįtikėtiną gyvenimo istoriją ir neišmatuojamą meilę Lietuvai. Maišus pinigų uždirbęs ir su žvaigždėmis „besitūsinęs” Svetoslavas galiausiai spjovė į kaip inksto taukuose gyvenimą Londone ir grįžo tėvynėn. Grįžo tam, kad dirbtų dūšiai mielą darbą ir padėtų žmonėms užsiauginti mėsingesnį bicepsą.
Ne piniguose laimė: dešimtis tūkstančių Londone uždirbęs, pasaulines žvaigždes, princeses ir net milijardierių Romaną Abramovičių saugojęs Svetoslavas (25 m.) prabangą iškeitė į trenerio darbą Lietuvoje ir dabar su pasimėgavimu padeda klientėms pasiekti išsvajotų rezultatų.
STEBUKLAI PAPRASTUME
Sutikę įspūdingais raumenimis apsipylusį, vardiniais kostiumais apsirengusį, tikriausiai storiausia kada pasaulyje juvelyro sukurta auksine grandinėle pasipuošusį Sviatoslavą, žmonės pasimeta. Mafijozas? Milijonierius? Kažkoks piktas. Reikia slėptis! Tačiau atšiaurumo šydas išsisklaido, kai vaikiną geriau pažįsti.
Ir jūs primintumėte Terminatorių, jei kasdien sportuotumėte bijodami suminkštėti ir valgytumėte po kilogramą mėsos.
Mados ir stiliaus pojūtį jis išsiugdė, kai Londone nuo pavojų gynė princeses bei patį Romaną Abramovičių. Ten pat atprato šypsotis, nes jausmai apsaugininkui – didelis trūkumas.
Ir visai jis ne turtų ištroškęs banditas. Neseniai atsisakė fantastiško atlyginimo, galingo „BMW“, vakarėlių su Stalone, nes nusprendė grįžti į tėvynę, kur pagaliau gali mėgautis gamta, šašlykais, pirtimi ir kukliu trenerio darbu, per kurį pagaliau laimė pasibeldė į jo širdį įspūdingos blondinės pavidalu.
RAUMENŲ BIOGRAFIJA
„Būna žmonės, kuriems sekasi matematika, literatūra, o būna – sportui sutverti. Aš – būtent toks. Nuo kovų menų ir baseino lankymo mano trylikamečio pečiai buvo tokie platūs, kad atrodžiau daug vyresnis. Keturiolikos mano geriausiais draugais tapo ne bendraklasiai, o treneriai, nes visą laiką sukausi treniruoklių salėje, auginau raumenis. Šešiolikos tėvams pareiškiau, kad daugiau niekada nevalgysiu jų siūlomo maisto – viską iki šiol gaminu pats, nes taip sveikiau. Nenuostabu, kad po mokyklos jau dirbau sporto klube plaukimo treneriu ir, kai mano bendraamžiai gėrė trečią alaus kibirą, nebuvau išlenkęs nė bokalo, nes tikri vyrukai augina ne pilvą, o groteles.“
KAIP IŠSAUGOTI LYGĮ LONDONE
„Iš savo aplinkos išsiskyriau, todėl Anglijoje nusprendžiau laimės ieškoti ne „juodo“ darbo keliu. Buvau pasikėlęs – užsibrėžiau nedirbti statybose, nesirinkti padavėjo darbo. Sėdėjau nuomotame bute Londone, ieškodamas „balto“ darbo internetu. Tas išrankumas man kainavo tiek daug pinigų, kad net nenoriu šnekėti.
Džiugu, kad po trijų mėnesių investicijos pasiteisino – įsidarbinau administratoriumi geroje įmonėje, dar vėliau gavau vadovo darbą šeimai priklausančiame belgų restorane. Man pakluso visi padavėjai, bet nesimatė nė mažiausios galimybės kilti karjeros laiptais, tai priėmiau draugo pasiūlymą tapti prabangių parduotuvių, iš serijos versačiai, apsaugininku. Greitai supratau – šis darbas ne man. Aš iš prigimties nesu liokajus. Man nepatiko šypsotis ir atidarinėti duris, saugoti, kad kas kokios šūbos neišsineštų. Tu pastato dalis, tavo asmenybės ten nėra. Nieko negalėjau: nei telefono numerio paprašyti, nei užkalbinti.“
Į TAVO SVEIKATĄ, STALONE
„Laimė, kitas draugas darbavosi rimtesnėje apsaugos firmoje. Užteko vieno pokalbio, kad tapčiau apsaugininku, kuris sukiojasi ekskliuzyviniuose renginiuose. Nedėvėjau uniformos, darbo valandas leidau tarp žvaigždžių, kalbėjau su visais ir prižiūrėjau tvarką. Kad esu apsaugininkas, išdavė tik ausinė bei rimta veido išraiška (Svetoslavui valdžia draudė šypsotis, pozuoti fotografams, jis paparacams turėjo atrodyti rūstus ir nematomas).
Šitas darbas buvo man skirtas. Galite net neklausti, kiek žvaigždžių mačiau ir su keliomis bendravau. Geriau net nesakysiu, nes neužteks viso žurnalo puslapių, jei išvardinsiu visų pavardes. Tie visi klūniai (turimas omenyje komedijų aktorius Georgas Clooney) ant kiekvieno kampo, lyg pats kine vaidintum. Net su savo dievu Silvesteriu Stalone tūsinausi, o apie tai net nebuvau svajojęs. Pradžioje iš laimės spinduliavau, o vėliau prie gero pripratau. Būdavo, prieina kokia Kailie Minogue, o aš net nekreipiu dėmesio.“
LYGIS KYLA: PRINCESĖS IR ABRAMOVIČIUS
„Pasirodžiau labai gerai ir profesionaliai, todėl buvau paaukštintas. Dirbau su tokiais elitais, kad liežuvis neapsiverčia juos įvardinti. Maža to – daugumos pavardes turiu slėpti iki dabar, apie kiekvieną kalbėti labai abstrakčiai. (Kas jie tokie?) Dirbau zonose, kuriose gyvena ir laisvalaikį leidžia MI-LI-JAR-DIE-RIAI. Įvairaus tipo ir garsumo, bet visi – nesveikai turtingi.
Buvo atvejis, kai, pavyzdžiui, dirbau Persijos princesės dvare. Patikėėėk, ta vieta, kur ji gyveno, buvo įspūdinga. Po darbo karališkoji palikuonė asmeniškai man padėkojo, sakė: „Bliamba, kokie vyrai, ačiū“. Net bandė užmegzti pokalbį. Parodė į tokį didelį paveikslą ir paklausė, kaip mes manome, kiek jis galėtų kainuoti. Aš nemirktelėjęs pasakiau: „Milijonas, ponia“. Ji pradėjo juoktis Pamaniau, kad pasakiau per didelę kainą, bet princesė paaiškino, jog paveikslas neįkainojamas.
Iš labiausiai įsiminusių klientų galiu įvardinti ir vieną galingiausių pasaulio milijardierių Romaną Abramovičių. Saugojau jo žmoną ir dukrą. Vairavau jų „Bentley“ ir „Aston Martin“ automobilius, prie paties Abramovičiaus naktiniame klube budėjau. Didžiuliai turtai ten: ir liftai, ir marmurai, ir auksai, ir baseinai, ir sporto salės. Jie tokie dideli, kad nekyla nė mažiausia mintis, jog ir aš taip galiu gyventi.“
KRAUJU APLAISTYTI TURTAI
„Pradžioje maniau – čia tikra pasaka, būtent to visada ir siekiau! Gyvenu gerą gyvenimą, viską sau leidžiu: kokybišką maistą, brangių firmų drabužius, butą Londono centre, prabangų „BMW“. Negalvojau, kiek kas kainuoja, o juk gyvenau mieste, kur pragyvenimo lygis labai aukštas. Aš neuždirbau gerai. Aš uždirbau superdaug. (Penkis tūkstančius litų?) O tau čia daug? Nejuokink, čia niekas tie penki tūkstančiai. Bet netrukus supratau – nėra čia rojus. Čia košmaras… (tęsinys – balandžio mėnesio „Panelėje“).
Kodėl turtuolių draugiją Sviatoslavas vadina košmaru? Kodėl jis atsisakė įspūdingo atlyginimo ir prabangaus gyvenimo? Ar yra kas nors, ką jis vertina labiau nei išpuoselėtus savo raumenis? Ir kaip jis savo klientėms pagal specialią programą užpakalius „užriečia“? Viską sužinosi atsivertusi balandžio mėnesio „Panelę“. Prekyboje – iki gegužės 7 dienos!
