Radijo laidos „Radistai“ redaktorius Ignas Lelys (22) – tikra naujosios kartos Lietuvos žvaigždė. Tūkstantinės sekėjų minios socialiniuose tinkluose stebi kiekvieną vaikino žingsnį, naujienų portalai rašo apie kandidates į jo širdį, o merginos tik ir laukia progos susipažinti. Pakeitęs penkis miestus, prie jūros įsukęs ledų verslą, atlikęs savanorio kario mokymus Rukloje Ignas atvažiavo studijuoti ir sostinėje sužibo kaip populiariausios radijo laidos redaktorius.
Tiesa, čia paminėjome tik amerikietiškus kalnelius primenančio Igno gyvenimo viršūnes. „Reikia kalbėti ir apie kritimus žemyn, kad visi suprastume – rožiniai būna akiniai, bet ne gyvenimas“, – savo pirmąjį viršelio interviu pradeda Ignas.
Įprasta manyti, kad gerą darbą gali susirasti įstojęs į žinomą universitetą, puikiai mokydamasis, baigęs prestižinės specialybės studijas arba turėdamas naudingų kontaktų, tačiau Ignui nė vienas šis stereotipas netinka. Mokytojai grūmojo kumščiu, kad neleis laikyti baigiamųjų egzaminų, mama dvyliktoje klasėje išsiuntė į bazinius karinius mokymus, nes nieko iš jo nebesitikėjo, o štai Ignas vienintelis kantriai laukė savo sėkmės laiko: „Kiekvienas galime būti savaip laimingas, susikurti savo tobulo gyvenimo viziją. Svarbiausia – negirdėti pesimistiškų nuomonių ir nepaleisti auksinės minties, kuri kelia jums pasitikėjimą ir norą kasdien siekti savo svajonės.“
NEĮVERTINTAS „ELITAS“
Su tėvais daug kartų kėleisi iš vieno miesto į kitą, kol galiausiai apsigyvenai Vilniuje. Tai – nemenkas išbandymas [-[1]-] . Kaip tau sekėsi su tuo susitvarkyti?
Gimiau Kaune, ten tėvai tuo metu kūrė savo verslą. Buvo sunkūs laikai, kiekvienas kovojo už save, ir tėvai prarado iki tol sukauptą kapitalą. Visko netekę išsikraustėme pas senelius į Tauragę. Kaip ir įprasta, giminės ilgai vienoje vietoje neišsiteko, tad susipykus teko išsikraustyti. Šį kartą – į Šilutę. Atsimenu istoriją, kaip užšalus vandens kanalams panorėjau mažas būdamas pasivaikščioti ledu.
Čiuoždamas netikėtai įlūžau, bet nieko baisaus nenutiko. Mama labai išsigando, susirinko daiktus, griebė mus ir išvažiavome visam laikui į pajūrį. Pradinę mokyklą baigiau Šilutėje, o į penktąją klasę pradėjau eiti jau Klaipėdoje. Gyvendamas uostamiestyje visada žinojau, kad studijuosiu sostinėje, – ten, kur daug žmonių ir galimybių.
Kada susipažinai su muzika? Galbūt nuo mažens buvai populiariausias didžėjus mokyklos vakarėliuose?
Tikrai ne! Nors ir be to įsivaizdavau, kad mokykloje esu labai populiarus, priklausau tų „kietųjų“ kompanijai, kurią visi pašiepiamai pravardžiuodavo elitu. Nežinau, kodėl, nes tuo metu buvau niekas (juokiasi.) Nors labai greitai sulaukdavau dėmesio dėl savo aštraus liežuvio, po kurio laiko susižavėję žmonės nuo manęs nusisukdavo, matyt, pastebėdavo, kad iš tiesų nelabai turiu ko jiems pasiūlyti. Apkalbos, patyčios, šnabždesiai einant mokyklos koridoriumi – visa tai patyriau savo kailiu, nebuvau jokia išimtis iš baisios Lietuvos statistikos. Tiesą sakant, labai džiaugiausi pagaliau baigęs mokyklą.
VERSLO IDĖJOS
Skaičiau, kad nuo mažens santaupų užsidirbi pats. Kokius darbus paauglystėje teko išbandyti?
Mano tėvai – verslininkai, tai ir mes su seserimi visada darbo vietas susikurdavome patys (juokiasi). Uždarius vieną mamos verslą liko daug pakabų, tai būdami vienuolikmečiai tempdavome maišus į Akropolį, įvairias turgavietes ir pardavinėdavome. Per savaitę neliko! Trylikos metų sugalvojome, kad reikia pardavinėti šviečiančius žaislus Jūros šventėje. Nuvažiavome į Gariūnus, prisipirkome jų pigiau ir per dvi dienas išpardavėme dviguba kaina. Po du tūkstančius litų per savaitgalį užsidirbome, tai net tėvams skolinome (juokiasi).
Nors labai greitai sulaukdavau dėmesio dėl savo aštraus liežuvio, po kurio laiko susižavėję žmonės nuo manęs nusisukdavo, matyt, pastebėdavo, kad iš tiesų nelabai turiu ko jiems pasiūlyti. Apkalbos, patyčios, šnabždesiai einant mokyklos koridoriumi – visa tai patyriau savo kailiu, nebuvau jokia išimtis iš baisios Lietuvos statistikos.
O pagrindinė mūsų veikla vasaromis buvo ledų verslas. Išsipirkome vieną vietą prie Biržos tilto, o vėliau, kad nebūtų konkurentų, – ir kitoje upės pusėje. Susitardavome su ledų gamyklomis – jos duodavo vagonėlių, ieškojome darbuotojų, skaičiuodavome pelną. Su bendraamžiais vaikinais retai bendraudavau, nes jie žaisdavo kompiuterinius žaidimus, o aš per pertraukas mergaitėms bandeles pirkdavau (juokiasi). Aštuntoje klasėje kovo 8-ąją visoms bendraklasėms ir mokytojoms nupirkau gėlių, bet susirgau, tai kurjeris jas pristatė į mokyklą ir įteikė. Man patikdavo stengtis dėl merginų. Ne tik jos, bet ir aš geriau jausdavausi. Kai žinai, kad ji vienintelė tau rūpi, viską gali jai atiduoti. Nors šeimoje turėjau prastą pavyzdį, galbūt iš to pasimokiau. Visur, kur dirbau, atiduodavau save šimtu dešimt procentų. Darbe prasidėjo ir pirmoji mano meilės istorija…
Susipažinote pardavinėdami ledus?
Ji buvo mano bendraklasė. Visą dešimtą klasę siekiau merginos dėmesio, tačiau ji nenorėjo net bendrauti. Draugai jau ragino nuleisti rankas, tačiau nepasidaviau. Vieną popietę žaisdamas tenisą sulaukiau skambučio – rodė nežinomą numerį. Atsiliepęs išgirdau jos balsą ir net atsisėdau. Sutrikau, nežinojau, ką sakyti. Paklausė, ar turiu darbo, o aš dar vaidinau: „Luktelk, tuoj pažiūrėsiu, ar dar yra vietų.“ (Juokiasi.) Taip ji pradėjo pas mane, iki ausų ją įsimylėjusį šešiolikmetį verslininką, dirbti. Kiekvieną dieną eidavau pas ją, nešdavau antklodžių, domėjausi, kaip sekasi. Atkakliai bandžiau parodyti, kaip stipriai ji man patinka. Tuomet pati pasiūlė susitikti, norėjo pasakyti man „ne“, bet netikėtai pasibučiavome ir nuo tos akimirkos draugavome dvejus metus.
VIETOJE EGZAMINŲ – Į APKASUS
Kaip jauteisi atvažiavęs į Vilnių, palikęs „elitinius“ draugus ir šeimą?
Atsivėriau, pagaliau galėjau būti savimi. Labai palengvėjo. Turiu dvi seses, viena už mane tik metais jaunesnė, tad ėjome į vieną klasę. Ji visada buvo stropi ir pareiginga, o aš – tas nesimokantis blogietis, nežinantis, ko nori iš gyvenimo. Atvykus į Vilnių viskas pasikeitė, apsigyvenau bendrabutyje, susidomėjau mokslais, pradėjau ieškoti praktikos galimybių, supratau, kad dabar yra mano laikas. Šiuo metu esu trečiame kurse, studijuoju kūrybos ir pramogų industrijas Socialinių mokslų kolegijoje. Džiaugiuosi mokslais ir tai, kiek daug laisvės turime. Niekada nemėgau ko nors daryti kitų verčiamas. Laukiu, kol užsimanysiu pats. Ir sulaukiau. Tiesa, šis atsivertimas įvyko ne veltui. Dvyliktoje klasėje trims mėnesiams išvažiavau į bazinius karinius mokymus Rukloje. Lietuvoje turbūt nėra daugiau tokio žmogaus, kuris prieš egzaminus sugalvotų tris mėnesius nelankyti mokyklos, kad galėtų pagulėti apkasuose (juokiasi). O mama dar ir paskatino taip pasielgti, suprato, kad jos sūnus tikrai nebus mokslų daktaras.
Buvai stilingas aštuoniolikmetis, „įmestas“ į apkasus su ginklais ir geležine tvarka. Ar jauteisi tam pasiruošęs?
Važiavau tikėdamasis, kad leisime laiką kaip sukarintoje stovykloje. Atsikelsime, pasportuosime, pavalgysime… (juokiasi.) Tarpduryje pamatęs visus plikomis galvomis nesupratau, kodėl jie vienodai apsikirpę. Mano plaukai buvo ilgi, tad jau pirmą dieną gavau pravardę – Holivudas. Neilgai ja pasidžiaugiau – kitą rytą rankine mašinėle turėjau nusiskusti pirmu numeriu.
Buvo labai sunkių dienų, paskutinio trijų parų išbandymo miške niekada nepamiršiu. Tempi kuprinę, atrodo, kad jau nebegali, o priekyje tavęs išdidžiai žygiuoja mergina su tokio pat dydžio nešuliu. Tuomet mintyse suimi save į rankas ir skaičiuoji kiekvieną žingsnį iki artimiausios stotelės. Tą lapkričio 15-ąją jau buvo sniego, žemė įšalusi. Per tris paras miegojau gal šešias valandas, tad nuo miego trūkumo pradėjo vaidentis. Visi miega, aš budžiu ir matau, kad kažkas artinasi iš miško. Rėkiu: „Šok, šausiu!“, bet šešėlis neklauso. Atbėgo antras budintysis ir jau kartu grasiname, kad panaudosime ginklus. Tik prisiartinę pamatėme, kad ten – ne žmogus, o eglės šakos plaikstosi vėjyje. Pasirodo, kariams miškuose dažnai vaidenasi, nes mėnuliui slenkant per dangų šešėliai pradeda judėti.
Geriausias jausmas – po tų trijų dienų bėgti į bazę ir skanduoti savo būrio skanduotę, plojant ką tik atvažiavusiems naujiems savanoriams. Mus prausia gaisrinės žarna, o šypsenos iki ausų, kad sugebėjome patys save įveikti. Sugrįžę į kambarį patys nesugebėjome net rankų pakelti, net reikėjo, kad kiti padėtų nusirengti. Dabar visiems vaikinams patariu tapti savanoriais. Pasikeitė mano vertybės, labai greitai suaugau. Kiekvieną rytą ir vakarą giedodamas tautišką giesmę išsiugdai patriotiškumo jausmą, supranti, ką tau reiškia Tėvynė.
LEMTINGOS LAŽYBOS
Vilniuje labai greitai prisijungei prie radijo stoties ZIP FM komandos. Kaip kilo mintis netikėtai pasukti į radiją? Kokiu būdu pavyko be patirties patraukti patyrusių laidų vedėjų dėmesį?
Vieną vasaros vakarą sėdėjome prie ZIP FM paplūdimio palapinės, ir aš pasiūliau savo merginai lažintis, kad po metų dirbsiu arba radijo stotyje, arba už baro. Tuomet priėjau prie vieno iš vedėjų ir paklausiau, gal netyčia ieško darbuotojų. Nuliūdino, kad šiuo metu žmonių netrūksta, bet kontaktais apsikeitėme. Paskui grįžau į Vilnių, prasidėjo mokslai, rutina, ir netikėtai per gimtadienį sulaukiau Tito Motuzo, tuomečio „Radistų“ laidos redaktoriaus, laiško: „Ar norėtum padirbėti ZIP FM? Reikėtų montuoti juokingas laidos iškarpas.“ Neturėjau kompiuterio, nežinojau, kaip reikia montuoti garso įrašus, neįsivaizdavau, kaip atrodo darbas radijo stotyje, bet sutikau. Sunkiausia savanoriaujant buvo atpažinti, kas būtų juokinga auditorijai, o kas – tik man pačiam. Pusę metų pas „Radistus“ nė kojos nekėliau, juk buvau niekas. Turėjau tris pareigas – karpyti įrašus, virti kavą ir uždarinėti geležines užuolaidas. Tik po kurio laiko pradėjome bendrauti kaip kolegos, o vėliau – ir kaip draugai. Man atrodo, kuo anksčiau viską pradėsi, tuo lengviau bus vėliau. Savanoriauti pradėjau jau pirmame kurse, tad antrame nebereikėjo ieškoti praktikos, o baigiantis mokslams – darbo vietos.
Ne vienus metus dirbai negaudamas atlygio. Tai – gana tvirtas apsisprendimas, kuriam pasiryžtų
retas jaunuolis. Tikėjai galimybe ten įsidarbinti?
Nevadinau ir iki šiol nevadinu to darbu. Per trejus metus radijuje dėl ligos esu praleidęs gal vieną dieną. Pusantrų metų montuodavau tik vakarais, o jau metus, tapęs laidos redaktoriumi, dirbu 24 val. per savaitę, nors fiziškai ne visada būnu radijuje. „Radistai“ tapo atskiru prekių ženklu, tad dabar tenka dirbti ne tik su radijo reikalais, bet ir su jų pasirodymais, koncertais, festivaliu. Būdavo, pradėdavau svarstyti apie išėjimą, bet Jonas mane stabdydavo: „Mokėk išlaukti savo momento, aš dar ne tiek dirbau už dyką, kad dabar būčiau ten, kur esu.“ Neturėdavau ką jam atsakyti, tad persigalvodavau ir dirbdavau toliau.
RADISTŲ MOKYKLA
Šiuo metu esu vienos populiariausių radijo laidų redaktorius. Kaip atrodo tavo darbo savaitė?
Pirmadieniui turiu surasti laidos svečią, antradieniui – rubrikos „Hottie of the week“ merginą, trečiadieniais pas mus lankosi „Buvau kine“ komanda, o ketvirtadieniais yra žaidimų rubrika, jai reikia ką nors sugalvoti. Be to, privalau pasirūpinti, kad būtų tinkamai ištransliuota visa reklama. Radistų žaidimus eteryje taip pat paruošiu iš anksto. Laidos vedėjams tereikia ateiti, atsisėsti ir kalbėti, viską už juos padarau aš.
Sekmadieniais ir pats sėdi prie mikrofono, vedi laidą ZIP TAŠKAI. Ar dar jaudiniesi kalbėdamas su klausytojais tiesioginiame eteryje?
Rolandas šią laidą vedė dešimtmetį, o man ją perdavė tik šį rudenį. Labai norėjau išbandyti save, tačiau nemokėjau sklandžiai dėstyti minčių. Pradėjau su tuo dirbti – iš pradžių įrašinėdavau laidas, taisydavau ir transliuodavau tik galutinį produktą. Tai man užtrukdavo šešias valandas. O dabar kalbu tiesiogiai ir jaučiu ryšį su klausytojais, turiu galimybę gyvai su jais pasikalbėti. Vienas malonumas! „Radistai“ man – kaip tėvai, iš kurių mokausi visų gyvenimo pamokų. Pradėjau nuo montavimo, vėliau perėjau prie turinio kūrimo, išmokau vesti laidas. Kadangi mano tėvai išsiskyrė dar paauglystėje, mažai bendrauju su tikruoju savo tėvu, Jonas ir Rolandas – lyg patarėjai ir pavyzdžiai.
Ar per šį mokymosi laikotarpį pasitaikydavo klaidų, netyčia išsprūsdavo netinkamas žodis?
Tikrai nesu tobulas, pasitaikydavo, ir ne viena. Pasakydavau vieną dainos pavadinimą, o pradėdavo groti kita, arba kalbėdavau ir pats užmiršdavau, ką pasakoju. Tuomet greit atsisveikindavau, nors laida dar nesibaigdavo (juokiasi). Kasdienėje kalboje kartoju karočia, ir eteryje šis žodis kartais išsprūsta, bet ZIP FM nėra itin griežta radijo stotis. „Radistai“ taip pat dažnai pasako nevartotinų žodžių, bet taip mes prisitaikome prie jaunos auditorijos, esame asmenybių radijas. Jeigu žmonėms patinka, vadinasi, mūsų misija – laužyti taisykles.
VEIKTI, NE VERKTI
Tavo darbas susijęs su muzika, bendrauji su didžėjais, – atrodo, kad turėtum būti nuolatinis naktinių klubų svečias. Ar taip ir yra?
Gal iš šalies atrodo, kad esu vakarėlių liūtas, bet klubuose lankausi gal nuo penkiolikos, tad dabar jie man visai neįdomūs ir nieko nereiškiantys. Juk ten visada laukia tas pats. Net muzika visur ta
pati! Draugai juokiasi, kad esu jauniausias, bet linksmybių prasme atrodo, jog būčiau vyriausias, nes nuolat prašau likti namuose (juokiasi). Neseniai šventėme draugo gimtadieni, visą naktį pražaidėme „Alias“ žaidimą, ir man tai atrodo tobulas vakaro praleidimo būdas su artimais žmonėmis, kai gali pabendrauti, pasijuokti. Nereikia stovėti ir žiūrėti į piktus, susireikšminusius, apsvaigusius žmones, kurių nepažįsti.
Kaip manai, kiek svarbi išvaizda šiuolaikiniame pasaulyje?
Išvaizda gali labai daug! Nebent esi Edas Sheeranas (juokiasi). Pastebėjau, kad žmonės pasaulyje gražėja. Galbūt pradedame labiau mylėti save, atrodome laimingesni, o kartu – ir gražesni. Kartais girdžiu priekaištų, kad per daug myliu save, bet palaukite – jeigu jūs pats nemylėsite, tai ir kitam bus labai sunku jus pamilti. Visą gyvenimą praleisime su savimi, tad būtų labai liūdna kasdien atsikelti su mintimi, kad norėtum ką nors savyje pakeisti. Svarbu tobulėti, bet ne norėti tapti kitu žmogumi. Nemėgstu nuolat dūsaujančių, kaip jiems nesiseka, kokia bloga padėtis aplink. Galbūt dėl to, kad pats nesu toks žmogus. Jeigu yra problema, bet žinai, kaip ją išspręsti, tai kodėl jaudiniesi? O jeigu neturi atsakymo, tai ką pakeis, jei jaudinsiesi? Išeičių reikia ieškoti, bet ne verkti, kad jų nėra. Jeigu nepasiseka, pasakau sau, kad kitą kartą pasiseks geriau, ir einu pirmyn. Dažnai jaudinamės dėl to, kas buvo vakar arba bus rytoj, bet pamirštame apie šiandieną. Laimingiausiose šalyse žmonės gyvena mėgaudamiesi šia akimirka. Kodėl nepasimokome iš jų?
MEILĖS FRONTAS
Ar jau pagalvoji, kokią mergina turėtų būti šalia tavęs?
Jeigu tuoksiuosi, tai bus vieną kartą gyvenime. Abi pusės turi suprasti viena kitą. Jeigu žmonės santuokoje geba kalbėtis kiekvieną dieną, nors vienas apie kitą žino jau kone viską, tai yra tikra meilė. Būtent apie tokią pasvajoju. Manau, kad santykiuose svarbiausia vadovautis protu, o ne emocijomis. Man atrodo keista, kodėl vaikinai negali turėti draugių, su jomis nusifotografuoti renginyje. Aš merginai tikrai leisčiau tai daryti ir norėčiau, kad antroji pusė atsilygintų tuo pačiu. Pavydas turi būti sveikas. Reikia mokėti priimti faktą, kad ir prieš santykius žmogus turėjo savo artimųjų, draugų ratą, – savojo tikrai nenorėčiau pamiršti net labai įsimylėjęs.
Ir dabar renginiuose tave dažnai galima išvysti vis su kitomis merginomis, jas tau perša žurnalistai.
Pastebėjau, kad žmonės pasaulyje gražėja. Galbūt pradedame labiau mylėti save, atrodome laimingesni, o kartu – ir gražesni. Kartais girdžiu priekaištų, kad per daug myliu save, bet palaukite – jeigu jūs pats nemylėsite, tai ir kitam bus labai sunku jus pamilti.
Viena tokių – „X faktoriaus“ nugalėtoja Iglė Bernotaitytė…
Iglė – viena iš tų draugių, kurias turiu omenyje. Puikiai sutariame, nueiname į renginį, bet romantiškų jausmų vienas kitam nepuoselėjame. Norėčiau, kad artimas žmogus tokiose situacijose mane palaikytų, kad ir kaip tai atrodytų sudėtinga. Visgi paprasčiau toms poroms, kai abu yra vieši asmenys. Jie gali lengviau vienas kitą suprasti, nekreipti dėmesio į gandus ar apkalbas.
Ar dažnai iš merginų sulauki pakvietimų susitikti, išgerti kavos? Juk iš tokio sekėjų būrio turėtų atsirasti ir ta vienintelė…
Nėra taip, kad kviestų kavos. Nežinau, gal jos bijo parašyti? Nors turiu daug sekėjų, nesirinkčiau merginos pagal tai, ar jos graži nosis. Sveika įsimylėti žmogų, nes jis tau simpatiškas, bet tą pačią minutę prasideda santykių darbas. Reikia kalbėtis, auklėti vienas kitą, šlifuoti kampus ir stengtis kurti ryšį. Negalėčiau būti su mergina, kuri nieko nedaro. Na ir kas, kad ji graži?
POPULIARUMO KAINA
Dar prieš metus, atrodo, tave žinojo tik tavo draugai. O dabar seka daugiau kaip 18 tūkst. žmonių „Facebook“ ir dar 20 tūkst. „Instagram“ tinkle. Kada tavo žvaigždė internete pradėjo kilti į populiarumo viršūnes?
Mokykloje turėjau draugą reperį, jį „Facebook“ sekė pora tūkstančių žmonių. Man tai atrodė nerealus skaičius, tad panorėjau ir aš pasiekti tokių aukštumų. Dėdavau nuotraukų, dalydavausi juokingais vaizdeliais ar užrašais. Atsimenu tą dieną, kai prie nuotraukos pirmą kartą sulaukiau šimto „patikimų“ (juokiasi). Tuomet norėjau, kad tie skaičiai augtų, ir man iki šiol smagu dėl to stengtis. Kiti priekaištauja, kad, neva, gyvenu dėl „patikimų“, bet taip galima užsidirbti, parodyti savo talentą, išsakyti nuomonę. Socialiniai tinklai yra tavo gyvenimas ir, jeigu viešai juose keikiesi, dedi nuotraukas tik iš vakarėlių, švaistaisi necenzūriniais gestais, vadinasi, toks esi ir realybėje. Man atrodo, kad žmogaus vidų atspindi jo išorė, aplinka, draugai. Egzistuoja nenuginčijama tiesa – turinys yra karalius.
Manau, populiarus žmogus yra amžinai mylimas, o žinomas – tik tam tikru laikotarpiu. Žvaigždžių liga galima susirgti, jeigu ji užklumpa labai netikėtai, bet jeigu sieki žinomumo kaip „Radistai“ – dešimt metų, jokios ligos nebaisios. Puikiai suprantu, kad ir manęs dar laukia daug darbo, bet, tiesą sakant, aš jo visai nebijau. Žinau, kad jeigu ne radijuje, tai kitur sugebėsiu save pateikti ir anksčiau ar vėliau sulauksiu pripažinimo.
Rūpiniesi ne tik savo, bet ir „Radistų“ komunikacija socialiniuose tinkluose. Ką reikėtų daryti, norint suburti tokią gerbėjų armiją?
Vienas socialinis tinklas gali palaikyti kitą, tad svarbu žmones iš vieno tinklo atvesti į kitą. Taip pat svarbu nesikeikti, taisyklingai rašyti su lietuviškomis raidėmis. Tiesa, man tai iš pradžių buvo iššūkis; dvyliktoje klasėje lietuvių kalbos mokytoja grasino, kad negalėsiu laikyti egzamino. Ir štai, šiandien aš rašau tekstus ir vedu tiesioginę laidą. Vieną kartą lankiausi mokykloje, tai pribėgus rusų kalbos mokytojai sulaukiau „paguodos“: „Juk sakiau, kad tie mokslai nieko nereiškia!“ (Juokiasi.) O aš niekada ir nemaniau, kad jie gali kažką nulemti.
