„Nu kaip“ autorė Monika kiekvieną mėnesį su „Panelės“ skaitytojomis dalijasi laimės receptais. Ne šiaip sugalvotais, o tikrų žmonių išbandytais!
Šį mėnesį kalbinu Igną Grigaliūną, tikrai laimingą vaikiną, ne tik todėl, kad turi antrą pagal dydį pasaulyje „Pringles“ bulvių traškučių kolekciją, kurią sudaro daugiau nei 1560 skirtingų dėžučių! Džiaugiasi jis ir dirbdamas stiuardu. Dažnai keliauja, o kelionės – vaikino aistra (žinoma, svetur visada randa kuo papildyti savo kolekciją). O, kai tik turi laisvo laiko, šoka tautinius šokius, dainuoja chore, filmuojasi reklamose ir filmuose, renovuoja savo mėgstamą seną automobilį „Audi“, važinėja kartingais, čiuožia snieglente, renka suvenyrus su škotų terjerais (vieną terjerę augina pats) ir skaičiuoja didžiosios kolekcijos dėžutes – jos dabar garaže, bet vieną dieną atsidurs parodoje. Dar įdomiau, kad pats Ignas nelabai mėgsta bulvių traškučius!
Kaip pradėjai kolekcionuoti ir kodėl būtent „Pringles“ bulvių traškučius?
Viskas prasidėjo, kiek pamenu, 2004 metais. Tada taupiau centus – reikėjo juos kur nors sudėti. Kaip tik turėjau tris dėžutes. Subėriau baltus centus, tada prireikė ir rudiems. Atsirado dar trys dėžutės. Žiūriu: visos tokios gražios, spalvingos ir skirtingos, net jeigu skonis ir vienodas. Tais metais keliavau į Prancūziją, ten pamačiau dar kelias Lietuvoje visiškai nematytas! Nusipirkau visas ir turėjau 19 dėžučių. Tada atrodė tiek daug. Nebūčiau pagalvojęs, kad kada nors turėsiu daugiau nei tūkstantį!
Iš kur atsiranda tos dėžutes?
Dažnai – iš draugų. Visi, kurie žino mano pomėgį, atveža iš svečių šalių. Neseniai gavau 1971 metų neatidarytą dėžutę. Ragausi? Ne! Jeigu tas žmogus laikė dėžutę 45 metus ir neatidarė, tai man nevalia to daryti. O gal ten viduje jau nieko nebeliko? Manau, atidarę rastume beveik nepakitusius bulvių traškučius ir galėtume drąsiai paragauti!
Kai kurios dėžutės, senesnės ir įvairesnės, – iš interneto (šiuo metu laukiu dviejų siuntinukų iš Korėjos – obuolių ir karamelės bei sviesto ir karamelės skonio traškučių).
Dirbu stiuardu, tad dažnai skraidau. Jeigu pamatau, kad keleiviai valgo bulvių traškučius, kurių dar neturiu, tai papasakoju apie savo kolekciją ir paprašau, kad nesuglamžytų pakuotės, paliktų man. Kartais atiduoda su visais traškučiais. Taip pat parsivežu iš tų šalių, į kurias skrendame.
Viską skaičiuoji, vedi bulvių traškučių buhalteriją?
Na taip, kažkiek dar galima atsiminti, bet, kuo kolekcija didesnė, tuo sunkiau be sąrašo atsekti, kokio skonio traškučiai buvo vienoje ar kitoje dėžutėje, iš kur ji atkeliavo. Esu pasidaręs trumpus aprašymus. Mano kolekcijoje nėra dviejų vienodų dėžučių, visos kuo nors skiriasi. Pvz., turiu tais pačiais metais pagamintų dėžučių, traškučiai – tokio paties skonio, bet pakuočių dizainas skiriasi. Dabar kolekcijoje – apie 260 skirtingo skonio traškučių dėžutės. Skonių pavadinimai dažnai būna skirtingi, bet, mano supratimu, tai vienas ir tas pats. Tarkim, vienų skonis – sūrio (Cheese), kitų – sūrio sūris (Cheesy Cheese). Tokius priskiriu vienodo skonio bulvių traškučiams. Na, o jeigu būna sūrio ir ementalio sūrio, tai – skirtingi skoniai.
Kokių keisčiausių skonių traškučių pasitaikė tavo kolekcijoje?
Neseniai iš JAV parsivežiau cukruotų sausainių skonio (Sugar cookie). Man gan keistai skamba bulvių traškučių ir sūrios karamelės derinys, pieniško, baltojo, mėtinio šokolado skoniai. Turiu pakuotę iš Tailando – mėlynių ir riešutų skonio, citrinų ir sezamų. Labai populiarūs Japonijoje, Singapūre – jūros dumblių, pipirkrienių (vasabiai) ir sojų padažo. Įdomiai skamba minkštakiaučių krabų mėsos skonio traškučiai.
Esi laimingas? Kas tau yra laimė?
Manau, kad laimė gali būti materiali ir nemateriali. Ir jausmas tų laimių skirtingas. Tarkim, kai gaunu pašto siuntinį, labai džiaugiuosi. Man siuntinys – tarsi mažos Kalėdos! Didelė laimė – kelionės. Toks geras jausmas, kai gali taip paprastai nukeliauti iš vienos vietos į kitą!
Bet turbūt didžiausia nemateriali laimė man – tikri, geri draugai. Jeigu naktį paskambintų ir paprašytų pagalbos, būčiau laimingas, nes žinočiau, kad esu reikalingas, kad jie manim pasitiki.
Ir dar laimė man – „nesusimauti“ per šokius.
Ką darai, kai būna liūdna?
Labai sunkus klausimas. Žinok, stengiuosi ką nors pakeisti, kad taip nebūtų!
Ar tu laimingas? Paklausėme praeivių.
Laimonas. „Taip, nes pildau savo svajones ir padedu kitiems žmonėms pildyti jų. Jeigu žmogus turi idėją, aš ją išklausau ir sakau: „Ei, žiūrėk, aš galiu tau padėti!“ Jeigu būna liūdna, suprantu, kas darosi, „pagaunu“ jausmus, išsiaiškinu, kodėl jie užplūdo. Susitaikau, kad būna tokių liūdnesnių dienų, pasakau: „Ai, bus geresnių“ ir toliau gyvenu. Praeina tas liūdesys.“
Isaja. „Laimingą mane daro mano darbai, kuriuos atlieku. Mėgstu fotografuoti, ypač žmones, laimingus žmones! O, kai būna labai liūdna, labiau nei įprastai, tai nieko nedarau, – praeina. Mes nelaimingi esam tada, kai pradedam detalizuoti, skaldyti, padidinam faktus savo mintyse, suteikiam per daug reikšmės visiškai nereikšmingiems dalykams.“
Justina. „Taip, dabar aš labai laiminga, nes užsiimu mėgstama veikla ir kiekvieną dieną tai darydama tobulėju. Pakeičiau šiltą darbo vietą nuo 8 iki 17 valandos biure į daug mielesnę. Dabar nereikia skaičiuoti laiko, kartais net neužtenka 24 valandų, bet būti nesuvaržytai, skleisti ir įgyvendinti savo idėjas ir nuolat tobulėti man yra pati didžiausia laimė. O kai visgi liūdesys užklumpa, padeda katinas glėbyje ir šilti pokalbiai su šeima bei draugais!“
