Esame pratusios viską planuoti – nuo kasdienių susitikimų su draugėmis iki dienos, kai žengsime prie altoriaus. Tačiau kartais ima ir nutinka taip, kaip nė nesapnavome. 24 metų Julija Rudvalytė tikrai neplanavo pastoti vos penkiolikos, bet išlaikė šį likimo išbandymą ir dabar džiaugiasi mylimu sūnumi.
Kada supratai, kad pastojai?
Po trijų mėnesių. Kai menstruacijų nebuvo pirmą, antrą mėnesį, dar nesupratau, kad esu nėščia. Mėnesinėms nepasirodžius trečią mėnesį, šmėstelėjo mintis: atsitiko tai, ko labiausiai bijojau. Slapta nuo tėvų, vaikino, draugių nusipirkau nėštumo testą, jis buvo teigiamas. Parašiau žinutę savo vaikinui, jis atrašė: „Ką čia nusišneki? Meluoji, vėl išsigalvoji.“ Mesendžerio tada dar nebuvo, nuotraukos nusiųsti negalėjau, susitarėme, kad kitą dieną susitiksime ir pasikalbėsime, bet kitą vakarą jis nebeatrašė, telefonu nebeatsiliepė, iš jo draugų sužinojau, kad išvyko į užsienį.
Tiesiog dingo kaip į vandenį?
Taip. Į užsienį spruko, manau, dar ir dėl to, kad buvo pilnametis, o aš – penkiolikos. Nuo tos dienos, kai sužinojo apie nėštumą, mes daugiau nesimatėme, sūnui dabar aštuoneri.
Vyresnė kompanija tau buvo mielesnė nei bendraamžiai?
Būti penkiolikos ir turėti pilnamečių draugų su automobiliais atrodė labai kieta. Norėjau prie jų pritapti. Būdavo, tėvai išleidžia iki vienuolikos, bet vaikinai sakydavo: „Tu čia kaip vaikas, vienuoliktą namie turi būti, nesąmonė.“ Grįždavau paryčiais, mama bausdavo, bet aš ir toliau taip pat elgdavausi. Buvau labai maištingas vaikas.
O tą kartą, kai pastojai, jūs saugojotės?
Ne. Jis buvo vyresnis, patyręs, o man tai buvo pirmas kartas, aš ničnieko nežinojau, todėl juo pasitikėjau. Jis sakė: „Turiu patirties, žinau, ką daryti.“ Viskas vyko jo iniciatyva. Buvo vakarėlis su jo draugais, jie kažkaip netikėtai išvažiavo, likome dviese, jis man sakė: „Nesijaudink, draugai tuoj grįš, parveš tave namo.“ Bet jie taip ir negrįžo. Tada bučiniai, prisilietimai, vėliau kalbos: „Tave labai myliu, mes galime pasimylėti.“ Aš sakiau: „Man pirmas kartas, nenoriu, labai trumpai draugaujame.“ Jis tęsė toliau: „Juk mes pora, aš tave myliu, jei nepasimylėsi su manimi, vadinasi, manęs nemyli, tada mums išvis neverta būti kartu.“ Pasidaviau spaudimui.
Kokios mintys sukosi galvoje supratus, kad tapsi mama?
Daug kas klausia, ar svarsčiau negimdyti. Tikrai ne. Tokių minčių nebuvo. Sau pasakiau: jokių valymų nebus, vaiko nežudysiu, jei Dievas davė, vadinasi, taip turėjo būti, nesvarbu, kad anksti. Man mažai rūpėjo, kad dingo vaiko tėvas, sukau galvą, kaip visa tai pateikti visuomenei. Buvau mačiusi daug serialų, svarsčiau net tokį scenarijų: sesuo vyresnė, jai laikas gimdyti, man reikia dingti į užsienį, o sesė staiga atsiras su kūdikiu – viskas, problemos nėra (juokiasi). Na, toks tas 15 metų protas buvo. Mano mama – mokytoja toje pačioje mokykloje, kurią lankiau. Tai turėjo įtakos ir jai. Labai norėjau apsaugoti ją nuo kalbų: kokia mokytoja, kokia motina, koks pavyzdys, nežiūri savo mergaitės ir pan.
Kaip reagavo bendraamžiai?
Mokykloje sklandė daug gandų, spėlionių, niekas tiksliai nežinojo, nes viską slėpiau. Tiesioginių patyčių nepatyriau, nors įsivaizduodavau, kad klasės draugai tyčiojasi, bado pirštais. Labai bijojau aplinkinių reakcijos. Iš apkalbų įsiminė tik vienas gandas. Kadangi niekam nesakiau, kas vaiko tėvas (tiesiog nusprendžiau: jo nėra, todėl nereikia ir jo pavardės viešinti, aš esu vaiko motina ir tėvas), viena mergina pradėjo kalbėti, esą buvęs grupinis seksas, ir dabar aš pati nežinanti, kas yra vaiko tėvas. Jaučiausi pažeidžiama. Šeštą nėštumo mėnesį iš gimnazijos perėjau mokytis į vakarinę suaugusiųjų mokyklą. Pasiėmusi užduotis, iš Marijampolės persikėliau pas seserį į Kauną, nenorėjau, kad mane kas nors iš pažįstamų matytų su pilvu, troškau pabėgti.
Ką sakė tėvai?
Kai jau buvau šeštą mėnesį nėščia, mama paklausė: „Tu gal nėščia?“ Sakau: „Taip.“ (Juokiasi.) Ir viskas. Žinoma, tada pradėjo klausinėti, kas ir kaip. Tėčiui pranešė sesuo, pati nedrįsau jam pasakyti. Išgirdęs žinią, jis pasakė tik vieną žodį: „Aišku.“ Šeima tai priėmė kaip faktą, šeimos moterys – mama ir dvi sesės – man buvo didžiausias ramstis. Nors mama jokių bausmių netaikė, nebarė, mačiau ir supratau – jai skaudu, kad dukra tokiais šunkeliais nuėjo.
Kai gimė sūnus, tau buvo šešiolika. Ką reiškia tapti mama tokių metų?
Buvo labai baisu. Pagimdžiusi nežinojau, ką su kūdikiu daryti, bijojau jį sulaužyti, užgulti. Nenutuokiau, nei kaip maitinti, nei kaip prausti, nei kaip keisti sauskelnes, nieko. Su sūnumi iškart grįžau į Marijampolę pas tėvus.
Išlaikymu turbūt irgi rūpinosi tėvai?
Taip, bet finansiškai padėjo valstybė. Pirmiausia kreipiausi į teismą, kad suteiktų man teisinę emancipaciją, t. y. pripažintų, kad esu pati už save atsakinga. Žinojau, kad reikės dalyvauti teismuose dėl alimentų, turėjau tai padaryti, priešingu atveju už mane, šešiolikmetę mamą, būtų buvę atsakingi tėvai. Praėjo nemažai laiko, kol perpratau, kaip veikia sistema, kas man priklauso. Iš tikrųjų gyvenau labai gerai, finansinė laisvė buvo didesnė nei tada, kai neturėjau sūnaus (juokiasi). Būdama šešiolikos, daug ko nežinojau, o dabar galiu ir patarti. Jei reikėtų pagalbos, konsultacijos, kreipkitės – kiek galėsiu, padėsiu.
Jaunas kraujas nebuvo ištroškęs vakarėlių?
Bendravimo, buvimo su draugais, išėjimo iš namų trūko. Šešiolikos tikrai labai norėjosi ištrūkti į miestą. Kartais mama išleisdavo, kartais neišleisdavo, bet žinojau: vaikas užmigęs keturias valandas miegos, o jei verktų, mama vis tiek pasirūpins, tad slapta vis išsliūkindavau iš namų. Dėl to su mama dažniausiai ir pykdavomės, ji sakydavo: „Kam tu, mergele, vaikštai naktimis? Vėl bus tas pats, vėl ant to paties grėblio lipi, prisidirbai, būk miela, sėdėk namie.“ Tada ištrūkti labai norėjosi, dabar – nebe.
Ar dėl tokios patirties nedingo pasitikėjimas vyrų gimine?
Paradoksalu – ne, nedingo. Ėmiau mąstyti: man reikia vyro, vaikui reikia tėčio.
Kaip reaguoja vaikinai, sužinoję, kad turi sūnų?
Įvairiai. Dažniausiai jie nerimauja, kaip reaguos jų tėvai, sužinoję šį faktą. Vienas vaikinas, su kuriuo buvome susižadėję, pasakė: „Tu turi labai mane vertinti, nes aš imu ne tik tave, bet ir tavo vaiką.“ Supratau, kad visi vyrai taip manys. Kadangi turiu vaiką, jiems iškart didesnė atsakomybė.
Ką norėtum pasakyti, patarti likimo sesėms?
Nesustoti, eiti pirmyn. Nesvarbu, po metų ar dvejų, grįžti į mokyklą ir ją baigti. Mokytis toliau, baigti studijas. Ir tiesiog laimingai gyventi, nes vaiko gimimu gyvenimas nesibaigia. Kai laukiausi, nusiramindavau galvodama: „Visa, kas dabar vyksta, yra niekis, nes būsiu pati laimingiausia, kai vaikas išties rankas ir atbėgs pas mane, tai nustelbs visus sunkumus.“
Vaikas – Dievo dovana. Tai – palaiminimas, nesvarbu, kuriuo metu gautas, kokiomis aplinkybėmis. Būna sunkumų, bet nereikia vien jais gyventi, jie praeis. Svarbiausia – neliūdėti, juk vaikas nekaltas, kad atsirado būtent tokiu laiku. Remkis į šeimą, prašyk jų pagalbos – kai jauti artimųjų palaikymą, nelieka ko bijoti.
Ką daryti, jei taip nutiko tau?
Pataria „Krizinio nėštumo centro“ psichologė Rūta Julija Klovaitė.
Kiekvienas atvejis individualus, kiekviena situacija skirtinga. Tačiau esama ir bendrumų. Julijos istorija – kone klasikinis „Krizinio nėštumo centro“ atvejis: sužinojęs apie nėštumą, draugas ar partneris merginą palieka ir nebenori nieko žinoti nei apie nėštumą, nei apie vaikelį. Būna, net sako: „Daryk ką nori, bet iš manęs nieko neprašyk.“ Ką tai reiškia? Kodėl žmonės taip elgiasi? Taip nutinka tada, kai kitas traktuojamas kaip daiktas, kai tenkinami tik egoistiniai savo paties poreikiai. Antraip tariant, kitas tam žmogui nerūpi. Rūpi tik pats. Todėl jis ir bėga nuo sudėtingos situacijos, vengia atsakomybės už savo elgesį. Tai – nebrandaus žmogaus bruožas. Štai kodėl taip svarbu labai gerai pažinti kitą žmogų, nesupainioti tikros meilės su aistra. Be to, prieš lytinius santykius su partneriu svarbu pasikalbėti, kas būtų, jei užsimegztų gyvybė.
Paliktos vienos, merginos išgyvena išgąstį, jos sutrinka ir nerimauja, kaip dabar bus. Kyla minčių sumaištis, apninka abejonės. Mergina gali net pradėti svarstyti apie nėštumo nutraukimą. Gerai, jei sulaukia pagalbos ir palaikymo, – tada, nors ir kokia sudėtinga situacija būtų, ją galima įveikti. Bet būna, kad pagalbos šalia nėra, artimieji net skatina arba verčia merginą nutraukti nėštumą, neįvertinę labai sunkių tokio žingsnio padarinių.
Nesakau, kad nusprendus auginti vaikelį vienai viskas bus gerai – pasitaikys ir sunkių akimirkų. Teks išgyventi liūdesį, sielvartą ar gedulą dėl to, kad buvęs mylimasis paliko, gal kaltę ar gėdą, kad taip nesėkmingai viskas susiklostė. Bet vis dėlto vaikas moters gyvenimui gali suteikti didelę prasmę, pilnatvės jausmą.
Tiesa, ne visada neplanuoto nėštumo išsigąsta vyrai. Nedažnai, bet pasitaiko, kad į „Krizinio nėštumo centrą“ kreipiasi pora, kur vyras vaikelio nori, o moteris svarsto jo atsisakyti, nes dar nebaigti mokslai, dar norisi daug keliauti, ji sako, kad dar nepasirengusi auginti vaiko.
Mums būdinga sunkiais gyvenimo etapais nematyti prošvaisčių, netikėti, kad netrukus bus geriau. O pagerėjimas visada ateina. Kaip nutiko ir Julijai.
Lietuvoje jau penkerius metus veikia „Krizinio nėštumo centras“, į kurį galima kreiptis pagalbos.
Visoms neplanuoto nėštumo krizę išgyvenančioms merginoms ir moterims esame pasirengę suteikti
* ginekologo konsultaciją (atliekama ir echoskopija);
* psichologinę ir socialinę pagalbą;
* teisininko konsultaciją;
* laikiną saugią gyvenamą vietą;
* pagalbą namuose gimus kūdikiui;
* materialinę, finansinę paramą;
* kūdikio kraitelį;
* palaikymą per nėštumą ir pirmaisiais vaiko gyvenimo metais.
Pagalba yra NEMOKAMA, ją teikia specialistai ir savanoriai visoje Lietuvoje. Esame pasirengę kiekvieną išklausyti, suprasti ir padėti – reikia tik paskambinti mums tel. 8 603 57912.
Daugiau informacijos apie mūsų teikiamą pagalbą rasi www.neplanuotasnestumas.lt.
