Dovilės Petrauskaitės ir Wardo Smitso istorija primeną filmą. Ji lietuvė, jis belgas. Susitiko jie Ispanijoje. Ir nors blaškė dvejonės, ar jausmai tikri, ar ši pažintis neliks tik graži studijų laikų meilės istorija, jie ryžosi suteikti sau šansą. Šiandien abu žino, kad sprendimas buvo teisingas.
Dovile, ar tiesa, kad pagal „Erasmus“ programą išvykti studijuoti į Ispaniją pasiryžai pati gana prastai kalbėdama angliškai?
Taip, tiesa. Anglų kalba niekada nebuvo mano stiprybė. Nors buvau stropi moksleivė, dar gimnazijoje nuogąstavau, kad anglų kalbos egzaminas gali pakišti koją stojant į universitetą. Laimei, viskas susiklostė geriau, nei galėjau įsivaizduoti. Išvykus studijuoti į Ispaniją pakako trijų savaičių, kad „prasilaužčiau“ ir pradėčiau kalbėti nesidrovėdama padaryti klaidų. Žinoma, didžiausios motyvacijos ir padrąsinimo suteikė Wardas, kurį sutikau vos po savaitės studijų mieste Almerijoje.
Kokios mintys sukosi galvoje prieš išvykstant? Gal slapta tikėjaisi ten sutikti savo išrinktąjį?
Labiausiai kamavusi baimė – nežinomybė, visgi ruošiausi išvykti penkiems mėnesiams. Daugybė klausimų – kur gyvensim (išvykome nesusiradusios būsto), kaip seksis ne tik susikalbėti, bet ir studijuoti svetima kalba, ar nekamuos namų ilgesys. Man tai buvo pirma tolima kelionė tokiam ilgam laikui. Džiaugiausi, kad vykau ne viena, o su dviem nuostabiom draugėm. Be jų tikrai būčiau neišdrįsusi. Į studijas užsienyje žiūrėjau kaip į galimybę pasaulį pamatyti kitomis akimis, pakeisti savo konservatyvų požiūrį į pačius mažiausius dalykus. Tie penki mėnesiai svetur išties pakeitė mano asmenybę. Minčių sutikti išrinktąjį? :D Net menkiausios minties nebuvo! Jei būtum to paklaususi prieš išvykstant, būčiau garsiai nusijuokusi: „Na, kam kam, bet tik jau ne man.“
Wardai, iš kokios šalies ir su kokiomis mintimis į Ispaniją išsiruošei tu?
Aš esu iš Belgijos. Į Ispaniją keliavau be didelių baimių, labiau vedinas jaudinančio laukimo: kokių nuotykių pažers šis laikas. Kelionės – mano gyvenimo dalis nuo mažens. Prieš „Erasmus“ mėnesį studijavau vasaros mokykloje Pietų Korėjoje, todėl galiu sakyti, kad studijoms Almerijoje jau buvau savotiškai pasiruošęs, kojas apšilęs. Studijų mainų programa buvo dar viena gyvenimo patirtis, galimybė praplėsti akiratį bei užmegzti pažinčių su studentais iš įvairiausių Europos šalių. Bet minčių tarp jų sutikti gyvenimo meilę tikrai nebuvo.
Kaip susipažinote?
Dovilė. 2014 m. rugsėjo 25-ąją vyko vadinamasis „Flag party“. Prie mūsų trijų lietuvaičių, pasipuošusių vėliavos spalvomis margintais marškinėliais, priėjo simpatiškas vaikinas ir užkalbino. Žmonių buvo sausakimšai, pilna studentų, kurių tikslas – susipažinti vieniems su kitais. Tad mes, kiek pakalbėję, išsiskyrėme. Vėliau nedidelė grupelė išėjome linksmintis toliau, kartu buvo ir simpatiškasis vaikinas iš Belgijos :D. Taip viskas prasidėjo. Tąkart mane patraukė jo laisvumas ir linksmumas, bet nebuvo minčių, kad tai gali būti „tas žmogus“. Aš apskritai nenorėjau ir negalvojau apie jokias rimtas draugystes, nes žinojau, jog po 5 mėnesių viskas gali baigtis. Esu iš tų žmonių, kurie sunkiai ką nors arčiau prisileidžia, bet jeigu jau prisileidžiu, tai atiduodu visą save ir tada skaudžiai išgyvenu išsiskyrimą. Dėl to Wardui teko gerokai pasistengti, kol patikėjau, kad į santykius jis nežiūri kaip į trumpalaikį žaidimą.
Kai jis man gana greitai prisipažino meilėje, aš net išsigandau! Tiesiog labai bijojau prisirišti prie žmogaus…
Wardas. Vakarėlyje mano dėmesį iš karto patraukė vos įėjusios trys labai žavios merginos. Ilgai nelaukęs jas užkalbinau. Pasirodė, jos ne tik gražios, bet dar turi ir gerą humoro jausmą! :D Po to viskas vyko kažkaip savaime. Apsikeitėme kontaktais, kone kasdien susitikdavome, pažįstamų ratas tapo bendras. Nors viskas klostėsi tarsi savaime, tačiau dėl Dovilės dėmesio ir ypač dėl pasitikėjimo reikėjo gerokai pasistengti.
Dovile, kada tavo baimes sutriuškino meilė?
Nors Wardui, kaip ir man, minčių apie laikinumą nestigo, tačiau jis į viską sugebėjo žiūrėti daug pozityviau. Jis man tiesiog leido patikėti, kad reikia mėgautis dabartimi ir šios akimirkos džiaugsmu. Juk daug blogiau gailėtis to, ko nepadarei ar neišdrįsai pabandyti, ir dėl to vėliau kankinti save mintimis „kas būtų buvę, jeigu“, nei pabandžius suprasti, kad mums ne pakeliui. Taigi nusprendę plaukti pasroviui ir davę šansą skleistis meilei, dabar džiaugiamės penktus metus besitęsiančiais santykiais. Ligi šiol mums abiem tai buvo geriausia patirtis, kokią gavom iš gyvenimo. Dabar prisiminus tuos mėnesius Ispanijoje atrodo, lyg viskas vyko sapne.
Kokius sprendimus priėmėte pasibaigus „Erasmus“ studijoms, kai reikėjo atsisveikinus išvykti į savo gimtąsias šalis?
Kai baigėsi studijų laikas, man buvo likę pusantrų metų studijų Lietuvoje VU Kauno fakultete, o Wardui – dveji su puse metų Belgijoje. Jis norėjo stoti į magistro studijas Liuveno katalikiškajame universitete. Baigiantis mainų programai, buvo begalė baimių ir klausimų: ar mums pavyks išsaugoti tai, ką taip gražiai pradėjome? Ar išvis galėsime vėl susitikti? Tačiau ir vėl nusprendėme bandyti. Dar kartą tiek sau, tiek meilei suteikėme galimybę :). Ir šis sprendimas buvo teisingas – trejus metus vienas kitą sėkmingai lankėme. Tai Lietuvoje, tai Belgijoje arba kokioje kitoje šalyje susitikdavome kas 1,5–2 mėn. Taip ne tik pasimatydavome, bet ir pildėme nuostabių aplankytų šalių, miestų, vietų sąrašą. Visada planuodavome savo laisvalaikį kelis mėnesius į priekį. Dabar atrodo, kad tas laikas tiesiog skriete praskriejo. Nors būnant atskirai, tikrai netrūko laukimo ilgesio.
Kas jums padėjo išsaugoti draugystę per atstumą? Ką patartumėte kitoms poroms?
Dažnai kalbėdavomės per skaipą, susirašinėdavome, iš anksto planuodavome susitikimus, kad turėtume ko laukti. Taip draugystė tęsėsi net trejus metus. Tokiuose santykiuose vienareikšmiškai svarbiausia yra absoliutus pasitikėjimas vienas kitu. Jeigu nebūtume pasitikėję, kilusios dvejonės būtų labai greitai užgesinusios visas puoselėtas pastangas išlaikyti ryšį. Wardas visiškai pasitikėjo manimi, netgi mane įkalbėjo ryžtis vykti antrą kartą į „Erasmus“ studijas Portugalijoje. Svarbu nenorėti tapti savo antros pusės savininku ir neapriboti jo pasirinkimų laisvės. Mes vienas kitam suteikėme visapusišką laisvę: laisvę būti savimi, laisvę tobulėti, augti, savarankiškai priimti įvairius sprendimus ir t. t. Iš pradžių aš labai bijojau megzti kokius nors santykius vien dėl to, jog suvokiau tai kaip savo laisvės apribojimą ar tam tikrą kontroliavimą (kad tokie būna santykiai, sprendžiau iš savo aplinkoje matytų porų bendravimo). Bet pasirodo, Wardas santykius įsivaizdavo kitaip. Mums puikiai pavyko: būnant atskirai nė vienam neteko atsiklausti, ar galima kažkur išeiti, aiškintis dėl kokių nors juokingų ir bereikšmių dalykų.
O kaip yra dabar?
2018 metų sausio pabaigoje atsikrausčiau į Belgiją. Šis sprendimas buvo priimtas mano iniciatyva, aš žengiau lemiamą žingsnį. Tiesiog jaučiau, kad taip ilgiau tęstis nebegali, darėsi per sunku. Tuo metu turėjau minčių keisti darbą Lietuvoje ir kraustytis į didmiestį, bet abu žinojome, jog tada matytis pavyktų daug rečiau. Tad galiausiai persikėliau į Belgiją ir viską pradėjau nuo nulio. Vos atvykusi pradėjau lankyti intensyvius kalbos kursus ir sulaukiu daugiau pagyrimų, nei galėčiau tikėtis :D. Abu nusprendėme, kad kalba yra labai svarbu, nes tada atsivers daug platesnės darbo ir karjeros galimybės. Dažnai grįžtu į Lietuvą aplankyti artimųjų. Pritapti nebuvo sunku, aplinkiniai priėmė labai draugiškai, greitai įsiliejau į belgišką gyvenimą.
Kultūrų skirtumai. Ko išmokote vienas iš kito?
Dovilė. Tas mūsų lietuviškas palyginimas „ramus kaip belgas“ Wardui tinka puikiai! Nežinau, ar galėčiau jį pavadinti išimtimi, bet tikrai ne visi belgai yra tokie. Turbūt man labai pasisekė (nes pati esu „degtukas“), iš jo tikrai galiu daug ko pasimokyti. Šiek tiek jam pavydžiu, kad net ir labai įtemptose situacijose jis sugeba išlaikyti šaltus nervus. O pirmą kartą atvykus į Belgiją sužavėjo tai, kad visa jų šeima vakarienę valgo kartu – metas visiems susėsti prie stalo ir pasidalinti dienos įspūdžiais. Šią tradiciją labai greitai perėmiau. Be to, belgai yra punktualūs, o aš niekada nebuvau ta, kuri į sutartą vietą atvykdavo pirma, bet gyvenimas jau privertė pasitaisyti. Kaip jie švenčia šventes ir kaip švenčiame mes – labai skiriasi. Belgai labai vertina savaitgalius. Pavyzdžiui, sekmadienius skiria ilgiems pasivaikščiojimas, pasivažinėjimui dviračiu, lanko naujas vietas ir pan. Ta diena – tikrai ne buičiai ir ne mintims apie pirmadienio darbus. Tai diena, skirta būti čia ir dabar. Aš vis dar mokausi tiek ramybės, tiek to neskubėjimo, tiek gebėjimo be jokios graužaties skirti laiko sau.
Wardas. Aš buvau nustebęs, kad Lietuvoje atvykti į svečius nepranešus iš anksto ar pakviesti draugą užsukti kavos tą pačią dieną yra visiškai normalu. Belgijoje turime gana griežtas dienotvarkes, esame įpratę planuoti savo laiką keliems mėnesiams į priekį, todėl netikėti svečiai – itin retas atvejis. Jei paklaustumėt apie maistą, tai man patinka balandėliai. Beprotiškai. Tai tiesiog tobula maisto produktų kombinacija. To negalėčiau pasakyti apie šaltibarščius, jie manęs visai nesužavėjo. Bet apskritai, maistas nėra labai skirtingas, tik manau, kad mes vartojame daugiau daržovių.
Dovile, užsiminei apie šventes, kuo jos skiriasi?
Belgijoje, kaip ir pas mus, Kalėdos – prasmingiausia ir labiausia laukiama metų šventė, suburianti visą šeimą. Tik jie neturi tradicijos per Šv. Kūčias nukrauti stalą dvylika patiekalų ir nevengia mėsiškų valgių. Gimtadieniai labai individualus dalykas – vieni juos mėgsta paminėti šeimos ir draugų rate, kiti, pavyzdžiui Wardas, jų visai nešvenčia. Apskritai įspūdis toks, kad mes gimtadienius švenčiame noriau ir trankiau. Netikėti sveikinimai bei siurprizai gražiai nustebinant artimuosius Belgijoj nėra įprasta. Didžiulis skirtumas yra vestuvių tradicijos. Ateityje abiem teks gerokai pasistengti ieškant kompromiso :), mat Lietuvoje mes nepratę į šią šventę sukviesti 200–300 žmonių…
Kaip reagavo judviejų tėvai dėl to, kad partneris iš svetur?
Abiejų tėvai labai nustebo. Iš pradžių manė, kad tai greičiausiai tebus trumpalaikis studentiškas romanas nuostabioje šalyje, tačiau kai pradėjome lankytis pas vienas kitą net ir pasibaigus „Erasmus“ studijoms, pamatė, kad esame nusiteikę rimtai. Tada abu sulaukėme nuoširdžiausio palaikymo. Nors ir banaliai skamba, bet mūsų tėvams svarbiausia yra mūsų laimė. Jie džiaugiasi, kad jaučiamės laimingi. Juk ne jie, o mes patys esame savo ateities kalviai, ir su kuo tą ateitį kursime – renkamės patys. Aš su Wardo tėvais bendravau anglų kalba, o dabar kalbame jų gimtąja. Kai Wardas svečiuojasi Lietuvoje, būna, kad man tenka patarpininkauti ir pabūti vertėja. Dėl to niekam nekyla problemų, be to, jam yra didesnis stimulas išmokti lietuviškai. Ir jam tai visai neblogai sekasi – kaskart po apsilankymo Lietuvoje pramoksta nemažai naujų frazių.
Kokios yra 5 svarbiausios jūsų bendravimo taisyklės?
Yra keletas principų, kurių stengiamės paisyti. Štai patys svarbiausi.
Kalbėtis. Jei kas nors santykiuose ar kasdienybėje netenkina ar nepatinka, stengiamės kalbėtis ir vienas kitą išklausyti. Šito išmokau iš savo partnerio. Anksčiau buvau linkusi užsisklęsti, laikyti nepasitenkinimą viduje bei savaip interpretuoti. Dabar puikiai žinau, kad kalbėjimasis ir įsiklausymas į vienas kitą yra pats geriausias vaistas nuo visų nereikalingų barnių ir kivirčų. Be to, visada stengiamės išlaikyti ramų toną (čia dar man reikia patobulėti).
Būti draugu vienas kitam. Nuo tada, kai susipažinome, jis pirmiausia tapo mano draugu, su kuriuo buvo linksma ne tik pasijuokti, bet ir pasinerti į gilesnius pokalbius. Taip išliko ligi šiol. Mes dažnai vienas kitam stengiamės patarti ne tik kaip gyvenimo partneriui (kas liestų mūsų abiejų pasirinkimus), bet, pirmiausia, kaip geram draugui.
Pasitikėjimas.
Visapusiškas palaikymas.
Suvokimas, kad santykiai – tai darbas, kur dirbti turi stengtis ne vienas, o abu.
