Neperdėsiu pasakiusi, kad Simas Kučinskas (24) yra geležinės valios vaikinas. Neįgaliojo vežimėlyje jis – jau šešerius metus, tačiau tragiška avarija tik laikinai pristabdė tikslus. Universiteto studentas, tarptautinės lėktuvų kompanijos darbuotojas, kūno rengybos (fitneso) varžybų dalyvis ir – būsimas parolimpinių žaidynių atletas. Retas sveikas žmogus gyvena tokį aktyvų ir spalvingą gyvenimą, į kiekvieną dieną žiūrėdamas lyg į naują galimybę.
Tik vėliau pagalvojau, kad Simo kalbos turėjau klausyti ne aš viena, bet tūkstantinė minia salėje. Tokiam įkvėpimui, kurį panevėžietis gali suteikti savo poros valandų gyvenimo istorija, neprilygs jokios motyvacinės knygos, meditacija ar kelionės. Jis be paliovos šypsosi spindinčiomis akimis, o išgirdęs mano bandymą paklausti, kaip nepalūžo, tik prisimerkia: „Šeimai iš pradžių buvo be galo sunku, tai aš juos raminau. Visa stiprybe turėjau parodyti, kad susitvarkysiu. Širdyje džiaugiausi, kad aš guliu pajungtas laidais, o ne mano artimas žmogus.“
LEMTINGAS POSŪKIS
Simai, papasakok apie dieną, aukštyn kojom apvertusią tavo gyvenimą.
Į avariją patekau vasarą prieš dvyliktą klasę. Nuo vaikystės buvau savarankiškas, kiekvieną vasarą dirbau, daug važinėjau, o į avariją pakliuvau vykdamas iš Rusijos į Lietuvą, kur dirbo mano tėtis. Tą kartą automobilyje važiavome keturiese kartu su mano mergina, tėčiu ir dar vienu vyru. Jie atsipirko nubrozdinimais, tėčiui lūžo raktikaulis, o aš, kadangi sunkvežimis rėžėsi į mano pusę, iškritau pro langą. Po smūgio automobilis vertėsi vienuolika kartų.
Po nelaimės panirai į komą. Ar iš tos dienos ką nors atsimeni?
Nepamenu trijų valandų iki avarijos ir mėnesio po jos. Prieš nelaimę papietavome ir įsukome į kelią, vėliau, nors kalbėjau ir nebuvau praradęs sąmonės, vaizdai neužsifiksavo. Su gydytojais kalbėjau rusiškai, su tėčiu – lietuviškai. Mane rado ant kelio, medikai įkėlė į greitosios pagalbos automobilį ir suleido vaistų, kad užmigčiau. Aš vis tiek atsikėliau, tuomet suleido dar kartą, bet ir vėl pabudau. Paklausiau tėčio, kur Greta, mano draugė. Nuramino, kad jai viskas gerai. Paprašiau jo prisiekti man ir, gavęs teigiamą atsakymą, panirau į komą.
TRYS MĖNESIAI OPERACIJŲ
Kokios būklės tave atvežė į ligoninę?
Atvirais lūžiais kojose, sutrupinta pėda, praktiškai visais lūžusiais šonkauliais, pradurtais plaučiais, sulaužytu žandikauliu ir stuburu. Iš automobilio nieko neliko ir, jeigu kažkuriuo momentu nebūčiau iškritęs, dabar manęs čia nebūtų. Viskas atsitiko taip, kaip ir turėjo atsitikti. Nuvežus į ligoninę buvo mintis mane skubiai gabenti į Vokietiją, bet dėl plaučių negalėjo skraidinti. Iš komos pabudau po dviejų savaičių, tada mane nuvežė į Kauno klinikinę ligoninę. Tą lemtingą dieną vykome į giminės susitikimą, tad mūsų nesulaukę kitą dieną visi pradėjo skambinti, bet telefonai ir kiti daiktai liko sumaitoti automobilyje. Tuo metu mano mama buvo Lietuvoje.
Po dviejų savaičių pabudai iš komos, bet mėnesį dar nieko neatsiminei?
Pabudęs sakiau, kad labai gerai miegojau ir girdėjau, kaip jie mane šaukia, dėl to atsikėliau. Tai pasakojo šeima. Man nuolat didelėmis dozėmis buvo leidžiamas morfijus, galbūt todėl atsimenu tik tokius miražus. Prasidėjo operacijos… Iš pradžių operavo stuburą, sudėjo plokšteles, varžtais susuko pėdą, padarė plastinę veido operaciją. Lūžus stuburui labai svarbu kuo greičiau jį operuoti, o dėl komos viskas užsitęsė. Neoperuojami nugaros nervai apmiršta, tačiau man reikėjo ne tik juos susiūti, bet ir atkurti visą stuburą – jis buvo išlūžęs iš savo vietos. Po tiek operacijų prasidėjo komplikacijos, tad iš visų organų buvo išvesti vamzdeliai. Pirmą kartą atsisėdau jau tik nuvažiavęs į reabilitaciją, po trijų mėnesių.
PUSĖ KŪNO, TAS PATS GYVENIMAS
Ar tau iškart pasakė, kad negalėsi vaikščioti?
Grįžus į Lietuvą man turėjo išimti siūlus iš kelio ir su drauge planavome skristi į Prancūziją. Kai atsikėliau, pamačiau kalendorių, šalia – tėvus ir puoliau klausti, kelinta valanda, kada mums lėktuvas. Tuo momentu seselė kaip tik kažką darė su mano kojomis, pamaniau, kad traukia tuos siūlus. Pradėjau ją skubinti, sakyti, kad mes vėluojam, pabandžiau atsikelti. Tuomet pasilenkęs pamačiau iš viso kūno išvestus vamzdelius, virš galvos – gal dešimt kompiuterių ir apsižvalgęs vėl praradau sąmonę.
Ar tada, kai blaiviai suvokei situaciją, prasidedantį kitokį gyvenimą, nenorėjai atsiriboti nuo visų, kur nors pasislėpti ir bandyti susitaikyti su būsimo gyvenimo realybe?
Ne, aš visą gyvenimą buvau optimistas. Kai pamačiau, kad visi verkia, panikuoja, nežino, ko griebtis, susiėmiau. Liepiau pas mane nevežti mažosios sesutės, nes prieš avariją svėriau daugiau kaip 90, o reabilitacijoje – vos 45 kilogramus. Atrodžiau kaip skeletas. Beje, žadėjau mamai per Kūčias pareiti pats. Galvojau, kad keletas mėnesių reabilitacijoje padės man atsistoti. Važinėjau į Vokietiją, Rusiją, galiausiai persikrausčiau į Palangą, ten dvejus metus nuo ryto iki vakaro po dvylika valandų dirbau, kad pralaužčiau ledus. Atvirai kalbant, fizinė būklė per tuos mėnesius nepasistūmėjo pirmyn nė procento.
Pamačiau, kad beprasmiška visą laiką skirti vien tam, jeigu rezultatas nesikeičia. Nusprendžiau susikurti namus, pradėti karjerą ir grįžti į normalų gyvenimą. Dar nesakau, kad niekada nevaikščiosiu, galbūt atsiras tokių galimybių, kurios man padės atsistoti. Dabar gyvenu visavertį gyvenimą. Viską galiu.
GYDANTI MEILĖ
Iš kur tokia stipri motyvacija ir tikėjimas savimi?
Žinai, būna patiklių žmonių. Po trijų mėnesių, kai jau galėjau sėdėti, išsilaikiau vairuotojo pažymėjimą ir pradėjau vairuoti. Poros mėnesių prireikė išmokti savarankiškai gyventi, suprasti, kaip persėsti, apsirengti, nuvažiuoti nuo laiptų, išmokti elementarių dalykų, kuriuos darome kiekvieną dieną nesusimąstydami, kad kitiems reikia įdėti dvigubai daugiau pastangų. Po trijų mėnesių į Palangą persikrausčiau gyventi vienas. Draugė pas mane iš sostinės važiuodavo kiekvieną savaitgalį. Po poros metų pasiėmiau paskolą butui pirkti. Greta – interjero dizainerė, tad viskas, iki šakučių, įkurta jos rankomis.
Mažai žmonių 23-ejų jau puola pirkti butus ir imti paskolas. Nebijojai atsakomybės?
Septyniolikos aš jau norėjau vaikų! (Juokiasi.) Galvoju, kad labiau jau nesubręsiu. Prieš keletą mėnesių išsiskyrė mano ir draugės keliai. Prieš avariją draugavome metus, iš viso – šešerius su puse. Po avarijos ji nepradėjo į mane žiūrėti atlaidžiau, gailėti ar saugoti. Kalbant apie santykius, visada buvome lygiaverčiai, abu norėjome būti kartu, dėl to ir buvome. Nebijojau likti vienas ar dėl neįgalumo nesusirasti kitos merginos. Nesu užsidaręs. Dažnai būnu su draugais, einame į miestą, vykstame į keliones.
Gyvenu visiškai įprastą gyvenimą. Galvojau, kad bendravimas su merginomis turėtų pasikeisti, bet jis nė kiek nepasikeitė. Nė karto nepajaučiau komplekso ar nepatogumų privažiuoti ir užkalbinti. Be to, nuo tada, kai apie mane pradėjo nemažai rašyti, gaunu šimtus žinučių su paskatinimais, net siūlymais išgerti kavos.
PAROLIMPINĖ SVAJONĖ
Visą gyvenimą buvai sportininkas. Iki avarijos net dvylika metų profesionaliai grūmeisi dziudo. Aktyvios fizinės veiklos neapleidai ir po nelaimės?
Jau po reabilitacijos pradėjau minimaliai sportuoti, norėjau sustiprėti. Po kurio laiko aplinkiniai pradėjo skatinti sportuoti daugiau, žiūrėti į tai profesionaliai. Tuomet susidomėjau kūno rengyba, kultūrizmu. Pagrindinis mano tikslas – patekti į po ketverių metų vyksiančią Parolimpiadą, dalyvauti dviračių sporto ir irklavimo rungtyje. Tiesa, tam reikia didelių lėšų, nes specialiai pritaikytas dviratis neįgaliesiems kainuoja tikrai daug. Taip pat ir su valtimi, kurioje pritvirtinti papildomi plaustai pusiausvyrai palaikyti. Šiam tikslui pasiekti reikalingi rėmėjai, jiems jau turi ką nors parodyti, kad sutiktų tave remti. O kūno rengybai pinigų nereikia, būtinas tik mano ilgas darbas ir pastangos.
Šiuo metu ruošiuosi balandį Didžiojoje Britanijoje vyksiančiam konkursui, ten didelė konkurencija. Bet po pusmečio turėčiau būti puikios formos. Nenaudoju jokių papildų ar steroidų, raumenis auginu ir lavinu natūraliai, todėl šis procesas užtrunka ilgiau. Nesu toks, koks buvau prieš avariją, bet pirminę fizinę formą jau pasiekiau. Sako, kad tikras raumuo turi atmintį: situacija, kurioje buvau, tą faktą tik patvirtino.
Rodydamas kūno rengybos rezultatus, tikiesi patraukti rėmėjų dėmesį?
Tiesa, bet reikia turėti ką jiems parodyti. Žmonės pamatys, kad esu užsispyręs, galiu sunkiai dirbti ir pasiekti gerų rezultatų. Ketveri metai – pakankamas laiko tarpas technikai išlavinti ir puikiai formai pasiekti savo srityje. Dabar negaliu treniruotis, nes neįgaliųjų sportas skirstomas į klases. Išlavinęs techniką turi vykti į gydytojų komisiją, ten tave ištestuoja ir priskiria vienai, kurioje varžysiesi per parolimpines žaidynes. Nuo klasės priklauso atstumas, laikas.
Galiu nuspėti, kuriai klasei turėčiau priklausyti, tačiau tiksliai išsiaiškinčiau tik išlavinęs techniką. Dabar minu mėgėjišką dviratį – vasaromis per dieną įveikdavau iki 130 kilometrų, o irklavimo pratimus darau sporto salėje. Su mėgėjišku dviračiu dalyvavau ir „Velomaratone“, su sportininkais įveikiau 50 kilometrų distanciją, o vakare su mėgėjais nuvažiavau dar 30. Tiesa, kadangi esu ekstremalas, stengiuosi įveikti trasą kuo greičiau, per posūkius dažnai nukrentu su dviračiu ant šono, nes sunku išlaikyti pusiausvyrą, kai svorio centras aukštai.
TAU NEGĖDA?
Negi tikrai nėra dalykų, kurių nebegali daryti, sėdėdamas vežimėlyje?
Stengiuosi daryti viską: keliauti į miškus, plaukti baidarėmis, važinėtis dviračiu, plaukioti, linksmintis ir džiaugtis kiekviena diena. Šią žiemą net išbandysiu slidinėjimą su specialiu aparatu! Žinoma, yra buvę nepatogumų, pavyzdžiui, kai negali pasiekti aukštai padėtų daiktų. Kartą norėjau paruošti vakarienę, ir taurės stovėjo aukštai pakabintoje spintelėje. Įsigudrinau jas susimėtyti į rankas su šluotkočiu. Pusę sudaužiau, bet tikslą pasiekiau, stalą paserviravau. (Juokiasi.) Tiesa, iki šiol bute nieko specialiai neprisitaikiau, nes man to nereikia. Svarbu tik nepasiduoti.
Liūdniausia, kad neįgaliesiems nepritaikytos tokios įstaigos kaip paštas ar poliklinikos: su vežimėliu netelpi į liftą, o prie laiptų nėra net turėklo. Dėl tokių situacijų per laiką išmoksti ir nuo laiptų šokinėti, ir daiktus pasiekti. Aš niekada nesiskundžiu, nes susitvarkau, kol esu jaunas, bet yra žmonių, kuriems tokios kliūtys, – neįveikiamos.
Ar po avarijos pasikeitė tavo požiūris į gyvenimą?
Didžiausia vertybė man visada buvo ir išliko šeima. Artimi, mylimi žmonės, kurie man padėjo viską ištverti, kartu kentėjo ir tikėjo. Be jų nedaug būčiau padaręs. Jeigu nenori dėl savęs, turi norėti dėl jų. Pabudęs iš komos turėjau mylimą merginą šalia, mažą sesutę, kuri galvojo, kad brolis nevaikšto dėl skaudančios kojos. Žinojau, kad turiu būti jai pavyzdys, privalau ją apsaugoti. Negaliu sakyti, kad mano gyvenimas neatpažįstamai pasikeitė – esu tas pats jaunas žmogus, tik su šiek tiek praskelta kakta. Vienas vaikas priėjęs man kartą davė pastabą: „Tu jau toks didelis, žiūrėk, barzda želia, bet dar nevaikštai, vežimėlyje sėdi. Taip tingi, tau negėda?“ Prižadėjau jam, kad pasitaisysiu. Stengsiuosi įrodyti, jog pergalių gyvenime galima siekti ir nevaikštant.
