Jeigu atidžiai sekate „Paslaptis kelnaitėse“ istorijas, tikriausiai žinote, kad projekto dalyvė Milda – tikra naivuolė, kuriai dažnai sunku prisitaikyti prie drąsaus sostinės merginų gyvenimo būdo.
Milda vengia naujovių, stengiasi niekam neužkliūti, iš pažiūros ji – tikra pilka pelytė. Tačiau ši jautrios širdies mergina visas savo nelaimes išgyvena dvigubai skaudžiau nei bet kas kitas. O tai, kas nutiko egzamino dieną, ne juokais išmušė Mildą iš vėžių.
Nežinau, ką galvoja dėstytojai, surengę svarbų egzaminą penktadienį, 4 valandą dienos. Susikaupimo – jokio, visos mintys sukasi tik apie poilsį, savaitgalį ir ramybę. Tačiau ne – visą savaitę intensyviai iki paryčių mokiausi, o penktadienį jau nuo ryto darėsi bloga, net valgyti iš jaudulio negalėjau.
Atrodytų, kas čia tokio, juk ne pirmas ir ne paskutinis gyvenime egzaminas. Tačiau aš daviau sau žodį, kad ir kas bebūtų, privalau gauti gerą pažymį, nesvarbu, kad ir kaip blogai jausčiausi…
Mano nuostabai, egzaminas pasirodė tikrai ne toks baisus, kokio tikėjausi. Atsakymus į daugelį klausimų neblogai žinojau, viską suspėjau atlikti laiku, o nuotaika gerėjo su kiekviena atlikta užduotimi. Viską atidžiai pasitikrinusi stojausi nunešti egzamino lapų dėstytojui. Tačiau man pasilenkus juos paimti akis užkliuvo už kažko neįprasto: ant medinės kėdės, nuo kurios ką tik pakilau, buvo nedidelė rusva dėmė. „Na va, išsitepiau švarius džinsus“, – pagalvojau. Tačiau greitai suvokiau, kad tai – ne valytojos užmirštas nešvarumus, o… „tos dienos“!
Jeigu dėmė – ant kėdės, ji tikrai ir ant mano kelnių. Ką daryti??? Iš pasimetimo užsimečiau paltą ir vyliausi, kad niekas nespėjo manęs pastebėti. Visa laimė, kad išsigandusi rytinio šaltuko apsivilkau žieminį paltą, o ne trumpą striukę. Visa nelaimė, kad ne tik apie mėnesines užmiršau, bet ir per skubėjimą kasdieninį įklotą pamiršau panaudoti. Juk jis visad pirmomis dienomis mane nuo tokių netikėtumų išgelbėdavo!
Skubėjau kuo greičiau namo, o einant atrodė, kad visi praeiviai žino apie mano paslaptį. Kokia gėda!
