Mokyklos baigimas daugumai jaunų žmonių – tikra šventė. Pasibaigia dvylikos metų įdėtas triūsas, sutelpantis į paprasto popieriaus lapo eilutes, su skaičiukais, nulemiančiais pasirinktos studijų krypties kelią.
Dar didesnis entuziazmas aplanko tuos, kuriems studijų pradžia sietina ne tik, su nauju akademiniu etapu, bet ir su gimtojo miestelio išmainymu į didmiestį, kur gyvenimas verda ištisą parą ir kur linksmybėms nėra galo. Vieni savo studentišką gyvenimėlį nori pradėti butuose, tam reikalui kooperuojasi su draugais, pažįstamais arba apsigyvena pas garbaus amžiaus šeimininkus, kur įžvalgi akis seka kiekvieną žingsnį (galbūt tokį elgesį sąlygojo buvę nuomininkai, nepasižymėję puikiu elgesiu, kuris ir suformavo negatyvų požiūrį į jaunus asmenis, akcentuojant tai su fraze: „o jau šių dienų jaunimas…“), na o kiti pristigę finansų (butus išlaikyti tikrai brangus malonumas) arba norėdami atsikąsti to „studentiško gyvenimo“ renkasi bendrabutį.
Ko gero daug kam tekę juose pagyventi, vieni gyveno, kiti gyvena, ateinančios ateities kartos dar irgi gyvens. Na, o kas ir neturėjo galimybės pajusti „barakinio“ (lai kalbininkai labai nesupyks už terminą) gyvenimo kultūrą, neabejotinai yra apie ją girdėję ir turi susidarę savo nuomonę.
„Tūsai, plotai, vakarėliai ir fiestos…“ Ši eilutė pasiskolinta iš Lietuvos pop grupės „Kastandeda“, labai taikliai apibūdina studentišką gyvenimą bendrabutyje. Turint omenyje jo struktūrą, daugybę kambarių, galybę gyventojų, kurie dalinasi savo erdve gyvendami bent po du, o dažnai ir po tris asmenis, kiekvieną kartą randa progas linksmintis. O būdų ir išmonės tam tikrai netrūksta, pradedant nuo kuklaus „egzistencialistinio“ pasisėdėjimo bendroje virtuvėje (gurkšnojant arbatą dalinantis asmeninėmis istorijomis iš praeities, nepamirštant pasidalinti viltimis ir dėl ateities), stalo žaidimų vakaris, o baigiant šėlionėmis iki ryto su didžiuliu kiekiu tauriųjų gėrimų, kurių dėka padidėja pasilinksminimo bendrabutyje spektras (bendrų patalpų inventoriaus laužymas, daiktų mėtymas per balkonus, kartais ir su pačiais žmonėmis), kuris ne visada pasibaigia laimingai.
Tikrai yra matoma akivaizdi tendencija – jaunų žmonių „atitrūkimas nuo grandinės“. Tai nėra keista, juk 18 metų gyvenus po tėvų sparnu, norisi jaunikliams ir patiems pramokti skraidyti, bėda, kad neretai neapskaičiavus savo galimybių, tenka skaudžiai plotis ant žemės, tačiau negalima teigti, kad taip yra tik dėl alkoholio kaltės. Studentų nemokėjimas gyventi savarankiškai pasireiškia ir tokiose sferose kaip kad maisto gamyba (na, labiau tam priskirtini yra vaikinai, kai pirmojo mėnesio finansinė parama iš tėvų greitai išgaruoja kebabų ar submarinų dėka), tvarkymasis (juk anksčiau mamos už juos tai padarydavo), rūbų skalbimas (kai keliaujama namo su mėnesį kauptais rūbais, kurie užima vieną iš pagrindinių lagaminų) ir t.t.
Šių įgūdžių stygius iššaukia tarakonus, užkištas kriaukles ir tualetus, nešvarius dušus, bei kitas išdarkytas viešosios erdvės dalis, kurios jaukumo gyvenamajai vietai tikrai neprideda.
Aišku, negalima teigti, kad tai yra taikytina visiems be išimties bendrabučių gyventojams. Savaime suprantama, kad yra ir daug turinčių gerai išugdytus ir dar „gimtajame lizde“ įgytus savarankiško gyvenimo įgūdžius, kuriuos puikiai pritaiko ir naujoje vietoje. Tokiu atveju galima tik pasidžiaugti, tačiau kartu ir pagailėti jų dėl kambariokų ar aukšto kaimynų, kurie to dar neturi (su liūdna perspektyva, kad gal ir neturės).
Na, bet gyvenimas bendrabutyje susijęs ne tik su jame gyvenančiais jaunais studentais, bet ir juos valdančiais asmenims – bendrabučio administracija. Jos darbas suteikti būsimiems studentams gyvenamąjį plotą, paskirti žmones prižiūrėti bendrųjų erdvių, rūpintis inventoriumi ir sklandžiu patogumų ir paslaugų teikimu, už kurį gyventojai ir moka, gaunami kas mėnesį sąskaitas (kurios vedamos taip skrupulingai, jog priskaičiuojami delspinigiai už bent dienos vėlavimą).
Administracija yra atsakinga ir už studentų nusiskundimų registravimą. Tarkim, jei lemputė duše perdegė, ar balkono rankena sugedo, ji turi būti pakeista. Na, bet neretai tai pavyksta padaryti tik iš antro karto, nes pirmas kartas matyt nesiskaito. Galbūt tai patikrinimas ar studentas yra tuo tikras, kad kažkas yra negerai? Na ir jei problema kartojasi, ji iš antro karto jau galbūt bus sprendžiama, bet ir tai ne visada taip būna.
Dažnas studentas susiduria su tokia problema, kai pagalbos iš administracijos tenka prašytis po kelis kartus ir kiekvieną kartą atėjus su ta pačia problema ji priimama naujai, su nuostaba: „Rimtai? Nežinojau net…“ Ir visai nesvarbu kokia problema, ar tai būtų kvietimasis į kambarį stalių su prašymu užkabinti lentynas (o jas kabinant girdėti tokias tarpusavio replikas, susijusias su lentynų tvirtumu: „Ai jei užkris, tai nematysim“) ar elektriko, (kai šalia atviros rozetės miegi pora mėnesių, o paskui po jos uždengimo, kad nestyrotų plynas laidas su nepatrauklia, tačiau realia nutrenkimo galimybe, turi pralaukti dar tiek pat laiko, kad būtų sudarytos sąlygos ja naudotis), ar užklausa dėl liftų įjungimo datos (kai daugiau kaip pora mėnesių su visa manta kopi prarūkyta laiptine po keliolika aukštų į išsvajotąją viršukalnę). Ir visai nesvarbu, kad niekad nebūna įspėta, bent jau teisingai, dėl interneto nebuvimo laikotarpio (nurodoma lapelyje pusdienį nebus, kai nebūna keletą dienų) ar vandens, (nors dar pasirašinėjant sutartis su bendrabučiu nurodomas studentų elektroninis paštas, kuris taip ir nebūna naudojamas nei informavimui, nei, galbūt, perspėjimui), tačiau visada sulaukiama sąskaitų su tiksliu mokesčiu, suskaičiuotu centų tikslumu, nepraleidžiant nei menkiausios detalės.
Kad ir kaip bebūtų studentiški metai vieni geriausių žmogaus gyvenime. Tuomet vyksta ateities kūrimasis susijęs ne tik su akademiniu gyvenimu, pasirinktos profesijos galimybėmis, bet ir su pačiu asmenybės lavinimu. Vieni išmoksta, kiti galbūt stipriau įsisavina savarankiško gyvenimo įgūdžius, suvokia pinigų vertę. Bendrabutis šiame procese labai pasitarnauja. Jis tampa savotiška mokykla, kurioje išmokstama nuo elementariausių dalykų, kaip kad minėtoji maisto gamyba, iki išmokimo pakovoti už save, kad ir elementariausiu būdu, nenusileidžiant neteisingiems administracijos veiksmams, kas vėliau tampa patirtimi visam gyvenimui.
