Sakoma, kad žaibas netrenkia į tą pačią vietą du kartus. Bet tai netiesa! Žaibas gali smogti į tą pačią vietą tuoj pat, už 10 minučių ar… už 100 metų. Dažniausiai žaibas trenkia į aukštus pastatus: televizijos bokštus ir dangoraižius.
Į Vilniaus televizijos bokštą žaibas trenkia labai dažnai – daug daugiau nei į bet kurį kitą šalies pastatą. Tai aukščiausias pastatas Lietuvoje ir žaibolaidis vienu metu! Jo aukštis – 326,5 m.
Š. Mažeikos nuotr.
S. Ufarto nuotr.
Žaibas yra trumpalaikė elektros srovė (išlydis), tekanti tarp įsielektrinusio debesies ir įsielektrinusių kūnų Žemėje. Pasirodžius žaibui griaustinį išgirstame tik po kelių sekundžių, nes šviesa ir garsas sklinda skirtingu greičiu.
Shutterstock nuotr.
Žaibo blyksnis yra net 5 kartus karštesnis už Saulės paviršių, jis pavojingas tiek žmonėms, tiek gyvūnams ir augalams.
Shutterstock nuotr.
Žaibo išlydis sukelia apie 28000 laipsnių karščio poveikį, Saulės paviršius – apie 5500 laipsnių, o vandens virimo temperatūra – tik 100 laipsnių. Nusiplikyti – menkas malonumas, o ką jau kalbėti apie žaibo smūgį!
Smalsu, kur dabar, kai skaitai šį straipsnį, žaibuoja? Įeik į svetainę www.lightningmaps.org ir pamatysi, kurį pasaulio kraštą talžo žaibai.
Daugiausia žaibuoja Kongo Demokratinėje Respublikoje (Afrikoje) ir virš Marakaibo ežero Venesueloje (Pietų Amerikoje). Virš Marakaibo ežero žaibuoja maždaug 260 dienų per metus.
102 aukštų dangoraižis „Empire State Building“, stovintis Niujorke (Jungtinėse Amerikos Valstijose), žaibo kirčių sulaukia vidutiniškai 23 kartus per metus.
Žaibuoja ne tik Žemėje, bet ir kitose planetose: Veneroje, Jupiteryje, Saturne, Urane, Marse.
Žaibai gali būti kamuoliniai. Jie atrodo kaip 15–30 cm skersmens ugnies kamuoliukai. Kaip jie susidaro, mokslininkai kol kas dar neišsiaiškino. Manoma, kad švytintis dujų rutulys susidaro į žemę atsitrenkus linijiniam žaibui. Į namus toks žaibas įsmunka pro orlaidę, pravertą langą ar kitą plyšį. Kamuoliniai žaibai labai pavojingi.
Sužinoti, už kiek kilometrų žaibuoja, visai nesunku. Neskubėdamas lėtai sakyk: „1001, 1002, 1003…“ Taip suskaičiuosi, kiek sekundžių praėjo nuo žaibo blyksnio iki griaustinio. 1 sekundės pauzė reiškia, kad atstumas – 300–400 m. 2 sekundės – 600–800 m, 3 sekundės – 1 km, 4 sekundės – 1,3 km ir t. t.
Jei žaibas trenkia į smėlį, šis iš karščio išsilydo ir pavirsta nedideliu išsišakojusiu vamzdeliu – „Perkūno strėle“. Taip senovėje žmonės aiškino keisto lydinio atsiradimą po didelės audros.
Ar įmanoma pagauti žaibą? 1753 m. rusų mokslininkas Džordžas Ričmanas pabandė. Deja, į laboratoriją įskridęs kamuolinis žaibas trenkėsi į aparatūrą ir sprogo, o pats mokslininkas žuvo. Neverta net bandyti!
1935 m. norėdamas pasislėpti nuo audros į bulgarės Martos Maiko namus užsuko amerikiečių turistas. Jie įsimylėjo, sukūrė šeimą, tačiau po dviejų mėnesių vyriškį nutrenkė žaibas. Vėliau Marta ištekėjo dar kartą, šįkart – už prancūzo. Jų kelionės po Ispaniją metu antrasis Martos vyras taip pat buvo nutrenktas žaibo. Moteris susirgo depresija. Trečią kartą ji ištekėjo už savo gydytojo. Porai keliaujant po Prancūziją į jų automobilį trenkė žaibas ir vyras žuvo. Ketvirtą kartą Marta nebetekėjo…
Perkūnas – senovės lietuvių audros ir griaustinio dievas. Tai vyriausiasis arba vienas vyriausių pagonių baltų dievų. Buvo tikima, kad jis valdo lietų, griausmu pažadina derlingumą, žaibais gina žemę nuo piktųjų jėgų.
Jei žaibas trenkia į žmogų, elektros išlydis įeina per viršutinę kūno dalį (pečius, liemenį) ir išeina per apatinę (kojas). Tose vietose lieka žymės.
Jei braidysi po ežerą šalia aukštų medžių, nuo galvos iki kojų būsi apsikarstęs metaliniais papuošalais ir dar naudosiesi telefonu, kai žaibuoja, labai tikėtina, kad būsi nutrenktas žaibo. Žaibuojant lauke negalima naudotis elektriniais prietaisais, kalbėti telefonu, maudytis.
Daugiau įdomybių rasi knygoje:
