Kiek kartų per dieną tave aplankė išganinga mintis? Kiek kartų leidai savo svajonei užgimti ir tuoj pat numirti, net neapsvarstęs galimybės ją įgyvendinti? Tikriausiai atsakysi, kad ne kartą.
Prisipažinsiu, daugiau kaip prieš metus taip darydavau ir aš, kol vieną dieną su keliais bendraminčiais nusprendėme: metas padėti tašką „idėjų laidojimo“ istorijoje ir pradėti veikti. Mūsų tikslas – leisti savo laikraštį, išjudinti ir suvienyti gimtojo Lazdijų rajono jaunimą.
Pirmas žingsnis – paraiška
Idėjai įgyvendinti reikėjo daug nuoširdaus darbo, entuziazmo ir, savaime suprantama, pinigų. Kur gauti, atrodytų, kosminę sumą – 20 tūkst. litų? Pasitelkus visagalį internetą, pavarsčius Lazdijų rajono savivaldybės jaunimo koordinatorės Indrės Basevičiūtės kabineto duris tapo aišku – teks rašyti projektą.
Šiandien itin madingas žodis „projektas“ mums, paprastiems kaimo ,,snargliams“, tuomet atrodė gąsdinantis ir pernelyg rimtas. Tačiau noras įgyvendinti savo svajonę nustelbė nerimą ir visas dvejones. Pasiryžome ir žengėme pirmą žingsnį – parašėme paraišką.
Šis darbas lengvas atrodo tik iš pirmo žvilgsnio. Tai gana daug pastangų, atsakomybės ir laiko reikalaujantis procesas: keliasdešimt laukelių, kuriuos reikia atidžiai užpildyti, numatyti būsimo projekto biudžetą, jį kruopščiai apskaičiuoti ir pan.
Dvi savaitės svarstymų ir skaičiavimų, diskusijos, ginčai iki ašarų ir paraiška, kurioje numatyti visi mūsų projekto „Būk informuotas!“ niuansai, iškeliavo į Jaunimo tarptautinio bendradarbiavimo agentūrą. Teliko laukti.
Antras žingsnis – darni komanda
„Užsimojote nuversti kalnus“, – ironiškas replikas laidė skeptikai, o mes tuo metu būrėme komandą. Skirtingo amžiaus, patirties ir charakterio žmonės privalėjo sudaryti vienetą, kuris neiširtų visus metus. Susirinkome šešiese ir pasivadinome jaunimo iniciatyvine grupe „Saidas“.
Deja, vėliau komanda pradėjo byrėti ir keli nariai pasitraukė. Kai esi vienas su savo nuomone, viskas paprasta, bet kai tų nuomonių šešios – kyla nesklandumų.
„Saido“ komanda formavosi neįprastai ilgai – visus metus, tačiau užsibrėžtus tikslus vis dėlto įgyvendinome. Nėra ko slėpti – daug kas mumis džiaugėsi, vertino, tačiau buvo ir žvelgiančiųjų su pavydu, iš aukšto. Patys nesididžiavome, dažnai sau „kabindavome“ minusus, tačiau visada buvo malonu žinoti, jog to, ką darome, reikia mūsų bendraamžiams.
Patirtis visam gyvenimui
Pasiryžę leisti laikraštį, sukurti ir administruoti interneto portalą, rengti mokymus rajono jaunimui, organizuoti renginius, ant savo pečių užsivertėme milžinišką atsakomybės naštą. Gavę finansavimą iš ES pagal programą „Veiklus jaunimas“, entuziastingai kibome į darbus.
Pirmoji užduotis – išleisti laikraštį jaunimui, jį pavadinome „Nulis rėmų“. Turėjome vos vieną seną kompiuterį, per naktis rašėme straipsnius, patys kūrėme laikraščio dizainą, maketavome. Žinoma, to mūsų niekas nemokė – dviratį teko išradinėti patiems. Mums, nepatyrusiems jaunuoliams, teko suaugti ir išbandyti daugybę profesijų: finansininko, redaktoriaus, prodiuserio, vadybininko ir t.t. Teko spręsti ir daug sudėtingų problemų. Bet taip mes brendome, o rankose laikant spaustuvės dažais kvepiantį laikraštį nemigos išvargintus veidus papuošdavo šypsenos.
Pamokos mokykloje tapo neįdomios – per jas galvodavome apie naujus planus, idėjas. Projektas mums jau buvo kaip oras ir vanduo, be kurių neįmanoma išgyventi. Grupės gyvenimas tapo svarbesnis už šeimą, o mūsų kuklios, savo rankomis suremontuotos patalpos – namais.
Laikui bėgant entuziazmas ir optimizmas pradėjo blėsti. Rečiau susirinkdavome, o ir vienas kitas darbas likdavo nepadarytas. Bet rankų nuleisti nedrįsome.
Įtaka renkantis profesiją
Šiandien projektas jau baigtas, o mes, šeši jo vykdytojai, atsidūrėme skirtinguose Lietuvos kampeliuose. Pripažinsiu: tai, ką patyriau per tuos metus, niekada į nieką nekeisčiau. Gyvenimiška patirtis, bendravimo įgūdžiai, naujos pažintys, kelionės – visa tai padėjo augti.
Kiekvienas iš projekto pasiėmėme tai, ko norėjome. Renkantis, ką studijuoti, taip pat lėmė kiekvieno pagal projektą vykdytos pareigos: Donatas, metęs informatikos mokslus, pasuko leidėjo keliu, Saulius nusprendė studijuoti vadybą, Nerijus – informatiką, o aš – žurnalistiką. Keli grupės nariai kol kas mokosi vidurinėje mokykloje.
Jei kada dvejosi, ar verta griebtis aktyvios veiklos, vyk tas dvejones kuo toliau. Bet koks visuomeninis darbas, net ir mažame miestelyje, duos tau neįkainojamos patirties. Taigi pirmyn svajonių įgyvendinimo link.
