Senovės Lietuvoje Vėlinės dar buvo vadinamos Ilgėmis (nuo žodžio „ilgėtis“). Tai buvo tradicijomis apipinta šventė, žymėjusi derliaus nuėmimo, gyvulių pjovimo bei mirusiųjų pagerbimo metą. Ta proga buvo ruošiamos vaišės prosenių vėlėms bei jų deivei Veliuonai, buvo atliekamos apeigos kapinėse arba namuose.
Lietuviai, kol dar buvo pagonys, Vėlines minėdavo laikydamiesi tam tikrų tradicijų, kurios kiekvienam šalies krašte buvo vis kitokios.
Vėlinių vakarą būdavo paruošiamas 12 – os patiekalų stalas. Jį sudarydavo “tamsūs” valgiai: kraujo sriuba, barščiai, įvairi mėsa, grikių košė. Būdavo uždegamos žvakės.
Šeima susėsdavo aplink stalą, prieš pradėdami valgyti, kalbėdavo maldas už artimuosius. Pats seniausias iš šeimos imdavo vardinti mirusius šeimos narius, kiek tik pajėgia atsiminti, ir už juos melsdavosi. Pačius pirmuosiuos šaukštus maisto žmonės atidėdavo į šalį arba ant stalo kampų, o pirmus gurkšnius gėrimų nupildavo po stalu vėlėms.
Buvo įprasta nešti maistą su visais puodais ant kapų ir ten palikti iki ryto, kad mirusiųjų vėlės, tąnakt grįžusios į kapus ar į namus, kuriuose gyveno, galėtų pasistiprinti.
Baigę maitinti vėles, žmonės patys pradėdavo valgyti, o tuos pirmuosius, atidėtus, maisto gabalus rytojaus dieną išdalydavo elgetoms, kurie savo maldas paskirdavo mirusiems.
P. Dundulienės knygoje „Senovės lietuvių mitologija ir religija“ teigiama, jog elgetos buvo gerbiami, vaišinami ar apdovanojami duona. Jie buvo tarsi dvasininkai, turintys paslaptingą ryšį su mirusiaisiais ir jų deive Veliuona.
Krikščionybės laikais, papročiai rengti šventes kapinėse, tapo neteisėti. Tebesilaikantys tradicijų buvo baudžiami „lietuvišku kapu“, kitaip tariant – mirties bausme.
Įsivyravus krikščionybei senieji papročiai pamažu nyko. Galiausiai tapo įprasta nunešti žvakutes ant artimųjų kapų, už juos pasimelsti ir viskas. Neretai žvakutės degamos ir ant niekieno neaplankomų kauburėlių, kapai aptvarkomi.
Pastaruoju metu Lietuvoje vis labiau plinta keltiška, “subalansuota amerikiečiams” šventė – Halovinas. Šios šventės metu persirengiama visokiausiais baisiais padarais: mumijom, skeletais, raganom, vaiduokliais ir t.t., iš moliūgų daromi žibintai.
Religinė ugnies šventė
Halovinas kilo ne JAV, kaip kad įprasta manyti, tačiau iš senos keltų religinės ugnies šventės – Samhain (tariama – sou’in). Legenda sako, jog Samhain’o naktį visų Airijos židinių ugnys užgesta ir būna vėl įžiebtos iš centrinės druidų, keltų šventikų, ugnies Tlachtga’oje, 12 mylių nuo didžiosios Taros kalvos. Šis užgesimas ir įžiebimas yra simboliškai tapatinamas su tamsaus gamtos periodo atėjimu. Taip pat yra tikima, kad šią naktį riba tarp mirusiųjų ir gyvųjų pasalių dingsta ir galime susitikti su išėjusiais.
Samhain, verčiant iš geilų kalbos, reiškia vasaros pabaigą. Tai trečioji keltų rudens šventė. Atsisveikinama su senais metais, pasveikinama tamsos deivė, kuri įsiviešpatauja tamsiuoju sezonu. Tuo tarpu didysis Dievas jau yra nužengęs į požemius ir ten laukia pavasario.
Keltai šventė naujus metus per Samhain’ą. Jie buvo žemdirbiai, kuriems rudens pabaiga reiškė didelius pokyčius. Baigiami lauko darbai, grįžtama į namus, kur ilgais tamsiais vakarais žaidžiama, pasakojamos istorijos, padavimai, užsiimama rankdarbiais.
Šėlstančios fėjos
Keltai tikėjo, jog mirus žmogui, jo siela keliauja į amžinos jaunystės ir džiaugsmo šalį Tir nan Og. Jie netikėjo nei pragaru, nei rojumi. Keltai manė, kad mirusieji keliauja į “Amžinos vasaros šalį”.
Keltai netikėjo nei demonais, nei velniais. Jų tiesiog nebuvo jų pasaulėžiūroje. Vis tik fėjos per Samhain’o naktį siautėdavo, krėsdavo pokštus ir neatsargiai vaikštinėjančius gyvuosius puldinėdavo, o kartais nusitempdavo ir į savo kalvas, iš kurių nebuvo įmanoma ištrūkti.
Žmonės palikdavo aukų – pieno ar maisto – fėjoms, kurios siautėdavo tamsoje. Taip pat gerosioms būtybėms, iš kurių namų šeimininkai laukdavo palaiminimo ateinantiems metams.
Kaip ir lietuviai, keltai palikdavo savo mirusiems protėviams “Nebyliąją vakarienę”. O piktąsias būtybes gąsdindavo moliūguose išskaptuotomis baisiomis grimasomis.
Taip pat degdavo žvakes – vienas, kad nušviestų mirusiems protėviams kelią į savus namus, o kitas – slėpdavo išskaptuotuose moliūguose, kad grimasos būtų dar baisesnės.
Anksčiau Halovinas turėjo prasmę. Buvo stengiamasi atbaidyti demonus bei mirusiųjų dvasias, kurios lapkričio 31 – osios naktį užplūsta žemę. Buvo tikima, jog baisūs drabužiai išgąsdins vėles ir baubus. Taip žmonės bus apsaugoti nuo mirusiųjų kišimosi į gyvųjų pasaulį. Jei kraupiai persirengsi, dvasios palaikys tave “savu”, ir neapsės.
Šios šventės metu pabaisomis persirengę vaikai vaikštinėja po namus ir prašo saldainių, sakydami: „Trick – or – treat“ („Vaišės arba pokštas“). Ir, jei negauna saldumynų, bando kaip nors pakenkti nedosniajam gyventojui. Jie krečia piktus pokštus kaimynams kaip keltų fėjos…