Taip… Klausimas senas kaip gyvenimas: ar mergina ir vaikinas gali būti tik draugai. Vieni atkakliai tvirtina, kad taip, kiti – jokiu būdu ne. Dažniausiai pastarąjį atsakymą renkasi tie, kurie bičiuliaujasi, o galiausiai supranta, kad tik draugiškų pašnekesių iš to žmogaus negana…
Kuo daugiau bendraujame su žmogumi, tuo labiau jį pažįstame. Nuo paprastos pažinties žengiama prie artimesnės draugystės. Draugai turi bendrus pomėgius, tikslus, gyvenimo stilių… Pasijuntame saugūs, pripažinti… Su geriausiu draugu ar drauge pajuntame, kad galime atsiskleisti, nebijome būti kvaili ar juokingi. Kam mums reikia draugų?
„Kad būtų lengviau“
Išsipasakoti, kai sunku – tai kaip nusimesti nemalonią naštą. Tačiau be galo svarbus ir grįžtamasis ryšys – kitas žmogus taip pat turi būti atviras ir atsiskleisti. Atvirumas tik iš vienos pusės niekada neperaugs į sėkmingą draugystę.
Užmegzti santykius
Pasakojimai apie save yra būdas užmegzti emocinį ryšį, bendravimą padaryti intymesnį. Bet ne visi klausytojai yra pasirengę mus suprasti ir prisiimti atsakomybę už mūsų atsiskleidimą.
Tikiu, kad pažįsti bent vieną žmogų iš savo kompanijos, kuris niekaip nenulaiko liežuvio už dantų ir vis pasakoja apie save, draugus, artimuosius. Net nebūdamas geriausiu tavo draugu, išduoda paslaptis.
Nejaukiai jautiesi dėl tokio žmogaus atvirumo? Nenori prisiimti atsakomybės už to žmogaus išgyvenimus. Bijai, kad jis pretenduoja į tavo atvirumą? Taip… Kad bendravimas būtų sėkmingas, reikia abipusio atsivėrimo.
Noras koreguoti savo elgesį
Kalbėdami apie savo rūpesčius ir matydami, kaip reaguoja draugas – palaiko ar smerkia, gauname informacijos apie savo veiksmų teisingumą. Atsiskleisdamas žmogus taip pat lygina savo sunkumus ir jų sprendimo būdus su kitų žmonių patiriamais sunkumais ir jų įveikimo priemonėmis.
Žinojimas, kad ir kiti žmonės patiria panašių sunkumų, mažina vienišumo jausmą. Tai ypač svarbu jaunystėje, kai mes ieškome savęs. Draugas mums artimas tuo, kad jam kyla tokie patys sunkumai ir klausimai kaip ir mum. Lengviau spręsti problemas, kai žinai, kad nesi vienas, kuris gali klysti.
Atsiskleidimas viena iš priežasčių, kodėl artimiausias draugas ar draugė tampa patiki-miausiu ir pačiu nuostabiausiu žmogumi pasaulyje. Kartais nejučia pažvelgi į jį ar ją kitomis akimis. Ir štai pajunti idealizuotą meilę.
Kodėl sakau idealizuotą, o ne įprastą meilę? Juk kaip patys žinote, įsimylėjimas būna iš pirmo žvilgsnio, o čia to nėra, nes iš pradžių buvote tiesiog draugai. Ar lengva, kai viena pusė pažvelgia į santykius kitomis akimis? Tikrai nelengva.
Idealizavimas yra labai geras žmogaus vertinimas. Paprastai žmogus yra išaukštinamas, įsivaizduojama, kad jis tobulas, neturi jokių blogų savybių. Idealus draugas tau tampa visu pasauliu. Tu jį nesąmoningai iškeli virš kitų. Jis ar ji tampa Tavo „stabu“. Tu jauti jam/jai betarpišką prieraišumą ir kartais negali kritiškai vertinti jo/jos elgesio.
Bendraujant dažnai atsiranda tarpusavio priklausomybė. Jeigu draugą ar draugę itin idealizuojame, tikėtina, kad su kitais asmenimis mes bendrausime mažiau, tiesiog jų neįvertinsime.
Iš jaunuolių dažnai išgirstu trumpą paaiškinimą: už tobulą draugą/ę nieko geresnio nerasiu ir kam iš viso užmegzti naujus ryšius, juk aš jį/ją taip myliu. Taigi, draugystė perauga į vienpusę (kartais ir abipusę) meilę.
Tačiau mylimieji dažnai pastebi, kad draugystė buvo geresnė bendravimo forma. Kodėl? Vieno atsakymo ir vėl nėra…
Galiu pasakyti tik tiek, kad meilė yra kitas jausmas ir jo nereikia painioti su draugyste. Mylėdami asmenys turi kurti tarpusavio santykius, dažnai tam kliudo tarpusavio nesusipratimai. Kai esame draugai, mes atlaidžiau žvelgiame į draugo žodžius, elgesį. Meilė yra gilesnis ir daugiau įsipareigojimų reikalaujantis jausmas. Tie asmenys, kurie prieš tai buvo tik draugai, pastebi, kad pradeda dažniau konfliktuoti dėl to, koks ar kokia Tu buvai anksčiau, o dabar pasikeitęs/usi.
Tada nusiviliama idealu. Ateina sunkus periodas. Po nusivylimo, galima susitaikyti su kitokiu vaidmeniu arba belieka išsiskirti. O ką daryti, kai viena pusė visgi myli? Draugas ar draugė supratęs/usi Tavo jausmus jam/jai, taip pat gali pradėti bendrauti ir elgtis kitaip. Dažnai vienas žmogus pradeda vengti bendravimo, taip bando apsaugoti Tave nuo iliuzijų, lūkesčių.
Galima daug rašyti apie tai, tačiau svarbu suprasti – idealių santykių nėra ir nebuvo, tiesiog kartais mes susikuriame sau idealus ir bandome save apgauti.
Linkiu sėkmės, meilės ir kantrybės, kuriant tarpusavio santykius.
Sėkmės, meilės ir kantrybės.
Visada Jūsų ir su Jumis
Rasa Kuodytė – Kazielienė
Rašykite ir klauskite psichologės el. paštu psichologija@delfi.lt.
Atsakymai pasirodys DELFI Gatvės rubrikoje „Psichologas pataria”.
