Jimas Jarmuschas kartais vadinamas populiariausiu nepopuliariu režiseriumi. Jis yra amerikietis, bet su Holivudo “mažulėmis” nelabai turi ką bendra.
Bene didžiausia paslaptis yra jo sugebėjimas prisivilioti garsius aktorius į savo nekomercinį kiną: Johnį Deppą, Forestą Whitakerį, Billą Murajų…
Režisierius sukuria charakterius, kurių gyvenimas neturi krypties, jie pasimetę. Dažniausiai istorijos sukasi apie nelemtą atsitiktinumą, kuris sukrečia herojus ir jie supranta, kad pusė gyvenimo nugyveno kaip upės nešami basliai, bet keistis galbūt jau per vėlu…
Bene žymiausias režisieriaus darbas 2003 metais parodytas Jimo Jarmuscho filmas “Coffee And Cigaretes” (“Kava ir cigaretės”).
Tai nespalvotų trumpametražių rinkinys, kuriuose žmonės gerdami kavą ir svaigiai rūydami kalbasi apie pačius įvairiausius dalykus: nuo Nikolo Teslos išradimų iki būdų, kaip “pagreitinti” sapnus. Šio filmo neįmanoma aprašyti, būtina pamatyti.
“Aš nenoriu kurti filmų tam tikrai auditorijai. Aš noriu kurti kitaip, nei daro kiti. Nenuspėjamai. Ir niekada nenorėjau manipuliuoti žiūrovų smegenimis. Palieku tai komercijai,” – burbėjo Jimas Jarmuschas, kai amerikiečių žurnalistai ėmė klausinėti apie jo kūrybos kredo.
Režisierius pasakodamas apie savo filmų išskirtimumą teigia, kad jis į Ameriką žiūri užsieniečio akimis. Jo didžiausia karjeros ambicija yra dviejų kino mokyklų sujungimas: europietiškosios/japoniškosios su amerikietiškąja.
Jimas Jarmuschas gimė 1953 metų industriniame miestuke Akrone. Jo tėvas buvo firmos vadybininkas, o mama dirbo laikraštyje. Mažąjį Jimą į literatūros ir meno studijas pastūmėjo močiutė, buvusi “nepagydoma” modernaus meno gerbėja.
Matydamas, kad Akronas yra miestas be ateities, Jimas Jarmuschas įstojo į Šiaurės Vakarų Universitetą mokytis žurnalistikos. Bet ir čia nerado sau vietos, nes tikrasis jo noras buvo tapti poetu.
Taip jis atsidūrė Kolumbijos Univerisitete, vėliau kelis mėnesius mokėsi Paryžiuje, kur suprato, kad tikrasis jo pašaukimas yra kinas. Pasakodamas apie ten praleistus mėnesius laikraščiui “New York Times” režisierius kalbėjo: “Iš tiesų naktis Paryžiuje leisdavau žiūrėdamas filmus. Pamačiau žymiausių japonų ir europiečių režisierių filmus, apie kuriuos žinojau tik iš recenzijų”.
Pagaliau grįžęs iš Paryžiaus, Jimas Jarmuschas už pinigus, kurie buvo skirti mokėti už mokslą, pradėjo sukti savo pirmąjį filmą. „Permanent Vacation“ (“Laikonos atostogos”), kaip „New York Times“ teigė režisierius, tai buvo „daugiau nei dvi dienos iš vaikino gyvenimo, kuris neturi jokios atsakomybės ir jokių ambicijų. Jis gyvena bet kur, jis nedirba ir nesimoko. Jam viskas dzin…“. Prieš rodant filmą Europoje, kai kurios scenos buvo “iškirptos”.
Po sėkmingo pasirodymo Europos ir Amerikos kino festivaliuose, Jimas Jarmuchas pasikvietė seną draugą, muzikanta Tomą Waitsą, žymųjį italų komiką Robertą Benignį ir dar vieną muzikantą Johną Luri ir pradėjo sukti juodąją komediją apie kalėjimo bėglius “Down By The Law”. Filmo siužetas yra maždaug toks: trys kaliniai, pabėgę iš Luisianios kalėjimo pasiklysta aplink tįsančiose pelkėse. Atrodo paprasta, bet skaitykite toliau…
“Down By The Law” nufilmuotas nespalvotai, kaip sako režisierius, dėl dviejų priežaščių: parodyti kalėjimo ir laisvo gyvenimo kontrastą bei pabrėžti laukinės gamos grožį. Tačiau filmas ypatingas ne tik keista filmavimo maniera. Jame atskleidžiamas ir Jimo Jarmuscho požiūris: “tai filmas apie žmones, kurie yra paraštėse. Jiems nusispjaut į “amerikietišką svajonę”, jie yra tie, kuriuos vadina nevykėliais. Net savo gimtojoje Amerikoje jie jaučiasi lyg būtų svetimšaliai. Pažiūrėję šį filmą pamatysite svajonių šalį iš kitos pusės, iš tos, kuri dažniausiai lieka pridengta..” – vienam laikraščiui pasakojo režisierius.
Nuo 1995 metų Jimas Jarmushas atranda naują stilių – vesterną. Jis nufilmuoja filmą “Dead man” su Johniu Deppu bei 1999-aisiais “Ghost Dog: The Way Of Samuray”. Tai pasakojimas apie stambų juodaodį, gyvenantį kartu su balandžiais ir dirbantį samdomu žudiku. Tai ne jo paties pasirinktas kelias, taip tiesiog atsitiko. Filme ypač pabrėžiamas multikultūriškumas ir herojų nesusikalbėjimas.
Gėlės, dovanojamos moteriai, ne visada reiškia meilę. Paskutiniame Jimo Jarmuscho filme „Broken Flowers“ jos atneša daug skausmo ir nebereikalingos praeities. Tai pasakojimas apie pagyvenusį vyriškį, kuris viena rytą randa rožinį voką, jame rožinį popierių, ant kurio rožine spalva parašyta,kad jis turi sūnų, kurio niekada nėra matęs. Po didžiulių abejonių, vyriškis leidžiasi į kelionę aplankyti visų savo buvusių draugių. Visoms dovanoja gėlių, o jos visos (atsitiktinai?) turi po vieną rožinį niekutį. Galiausiai kelionė baigiasi taip nieko ir neišsiaiškinus. Vyriškis lieka stovėti kryžkelėje nedrąsiai sukiodamas galvą… Ar tai buvo tik pokštas? O gal atsitiktinumas? Tikriausiai tai,
kad po filmo paliko daugiau klausimų nei atsakymų, Jimui Jarmuschui padėjo laimėti 2005 Kanų festivalio didįjį žiuri prizą…
