Šį sekmadienį TV3 žiniasklaidos grupės laidoje „Pasaulis pagal moteris“ – pokalbis su drąsia moterimi, kaitavimo ir vandenlenčių sporto „Boardsports Chicks“ bendruomenės įkūrėja Agne Šimanskyte. Atviro pokalbio metu elitinius sportininkus pažįstanti moteris papasakos apie savo kelią svajonės link, Keiptaune praleidžiamas žiemas bei kodėl atsisakė svajonės tapti krepšininke.
Kaip Agnė į šį sportą pritraukė tiek moterų?
Pastaruoju metu vandens sportas tarp moterų tampa vis populiaresnis. Tačiau tada, kai tuo užsiimti pradėjo Agnė, ji visą laiką leido viena tarp vyrų.
„Man buvo nejauku, kad visada reikia būti su vyrais – buvau jauna, į mane kreivai žiūrėdavo tų vyrų žmonos ir draugės. Galvojau, kad reikia kažką daryti, nes čia yra didelė problema – šiame sporte nėra moterų. Taip natūraliai kilo idėja organizuoti moterų stovyklas: kad susirasčiau „draugyčių“ ir pakeisčiau pasaulį“, – pasakos A. Šimanskytė.
Panašu, kad Agnei pavyko – dabar šiuo sportu užsiima daugybė moterų. Tai – ir gyvenimo būdas, ir laisvalaikis, ir profesionalus sportas. Bendruomenė – taip pat svarbi to dalis.
O ką daryti, jei širdyje nujaučiate, jog tai galėtų būti ir jūsų mylimas sportas, tik kol kas viršų ima baimė? Agnė tikins, jog beveik visos iš pradžių bijo. We
„Būna, kartais, kad ateina drąsios – bet čia retas atvejis. Kai pradėjau 2008 metais, šiame sporte beveik nebuvo moterų. Kai tada važiavome į Egiptą, buvo 40 vyrų ir 3 moterys – be manęs, jos visos buvo kažkieno draugės arba žmonos“, – šypsosis ji.
Turinčioms labai didelę vandens baimę, Agnė iš pradžių siūlo palankyti baseiną. Tačiau, kaip moteris atskleis vėliau, atsistoję ant lentos, dauguma tiesiog pamiršta galvoti apie baimę.
Nuo krepšinio iki vandens sporto
Šiuo metu Agnės veikla – jėgos aitvarai, kaitavimas, vandenlenčių bei snieglenčių sportas. Tačiau kažkada ji norėjo būti… krepšininke. Juk, kaip juokais sakys moteris, kiekvienas save gerbiantis lietuvis širdyje yra krepšininkas.
„Mano tėtis mylėjo ir myli krepšinį – būtent jis nuvedė mane į šį būrelį 3 klasėje. Man sekėsi gana neblogai – esu azartiška, buvo įdomu varžytis, man patiko disciplina. Daug sportavau vaikystėje, jaunystėje – esu keturis kartus Lietuvos krepšinio čempionė. Labai mylėjau tą sportą ir žaidžiau iki 18 metų“, – pasakos A. Šimanskytė.
Agnė atvira – krepšinis gyvenime jai davė labai daug: ir patirties, ir pažinčių. Ji net planavo studijuoti Amerikoje ir ten pat krepšinį žaisti. Tačiau, atėjus lemtingai dienai išsiųsti dokumentus, Agnė persigalvojo.
„Ar aš tikrai noriu visą laiką būti uždaroje salėje? Norėjosi į lauką, gal į gamtą“, – savo mintis prisimins ji.
O štai kelią į jėgos aitvarų sportą jai nutiesė draugystė su „313 Cable Park“ įkūrėjais Jonu ir Antanu Kriščiūnais – vienais pirmųjų šio sporto entuziastų Lietuvoje.
„Jie mano 19-ojo gimtadienio proga sugalvojo dovaną – su visa kompanija išsivežė į Egiptą, kur išmokė kaituoti“, – prisimins A. Šimanskytė.
O pabandžius kaituoti, Agnei atėjo jausmas, kad tai yra tai, ką ji ir nori veikti gyvenime.
Gyvenimas Keiptaune
Kol Agnė vis dar laukia princo „ant balto kaito“, ji neįpareigojančiai mėgaujasi gyvenimu jėgos aitvarų ir vandenlenčių sporto mekoje Keiptaune. Ten Agnė rengia stovyklas, dirba trenere, keliautojus pažindina su Pietų Afrika ir garsina Lietuvos vardą ruošdama šaltibarščius. Bet kaip ji ten atsidūrė?
„Vienas draugas parodė „YouTube“ filmuką – dar nebuvo „Instagram“, o „Facebook“ buvo tik po truputį atsirandantis. Tai buvo Rubeno Lenteno vaizdo įrašas, kuriame jis rodė, kaip atletai leidžia laiką ir kaituoja Pietų Afrikos Respublikoje. Pasidomėjusi pamačiau, kad ten sezonas tada, kai pas mus – žiema. Sau pasakiau, kad viskas, varau. Man buvo tarp 19 ir 20 metų“, – prisimins sportininkė ir atskleis, jog dabar profesionalas iš Olandijos R. Lentenas yra geras jos bičiulis.
Tokiame jauname amžiuje išvykti į tokią tolimą šalį išdrįsta ne kiekviena. Tačiau Agnės tėvai pernelyg neprieštaravo ir nesustabdė jos įgyvendinti šios svajonės.
„Tėvai reagavo labai įdomiai. Turėjau susigalvoti, už kokius finansus vyksiu. Tada parašiau visokioms kaitavimo parduotuvėms ir gavau vieną atsakymą: „Atvažiuok“, – pasakos ji.
Dabar Keiptaune Agnė netgi turi savo nuosavus namus. Šiais metais ji ten praleido 7 mėnesius, Lietuvoje – 3, o kitose šalyse aplink pasaulį – dar mėnesį ar du.
„Pirmiausiai, Keiptaune, nors ir jis labai toli nuo Lietuvos, yra ta pati laiko juosta. Tai buvo pirmas dalykas, dėl kurio per daug nesijaučiau nutolusi nuo savo artimųjų. Antras – klimatas. Vasaros ten panašios kaip pas mus, tik, žinoma, šiltesnės nei šių metų“, – sakys jėgos aitvarų trenerė ir neslėps, jog ten ji turi daug draugų – tiek vietinių, tiek ten gyvenančių lietuvių.
„Floristiniame deserte“ – paroda Lenkijos pilyje
Tradicinė gėlių paroda Lenkijoje vidurvasaryje vyko jau 52-ąjį kartą. Jau šį sekmadienį žiūrovai išvys laidos vedėjos bei floristikos dizainerės Kristinos Rimienės pokalbį su parodos organizatorėmis – mama ir dukra, Ivona ir Veronika.
Pati Kristina buvo pakviesta į šį festivalį papuošti Otmuchowpilį gėlėmis. Darbai vyko apie savaitę, susirinko daugybė žmonių. Čia taip pat buvo atvykusios floristės iš skirtingų šalių – Kanados, Belgijos, Lietuvos. Visi dirbo sunkiai, be miego, bet galiausiai pavyko išpuošti pilį net 10 tūkstansčių žiedų.
Tarp Otmuchow pilių įspūdingų kompozicijų – ir tos, kurias įkvėpė „Disney“ pasakos. Be to, gėlėmis puošėsi ir modeliai, kurie žingsniavo specialiai sukurtu podiumu. Jos puošėsi gėlių karūnomis bei kitais nešiojamais aksesuarais.
Tai buvo ne tik šou – tai buvo jaudinantis meistriškumo ir istorijos išraiškos būdas. Nuoširdus, apgalvotas, su pagarba istoriją menančiai piliai, gėlėms ir žiūrovams.
