Helovino prietarai turi keistą galią: net jei jais netikime, tamsų spalio vakarą vis tiek galime krūptelėti pamatę juodą katę ar netikėtai užgesus žvakei. Tačiau už šiandien įprastų Helovino simbolių slypi kur kas šiurpesnės istorijos, nei galėtume įsivaizduoti.
Kadaise žmonės tikėjo, kad spalio 31-osios naktį mirusieji sugrįžta į gyvųjų pasaulį, veidrodyje galima išvysti savo ateitį, o tinkamai pasirinkta kaukė apsaugo nuo piktųjų dvasių. Kai kurie iš šių tikėjimų išliko šimtmečius. Ką jie iš tiesų reiškė ir kodėl iki šiol kelia šiurpuliukus?
1. Spalio 31-osios naktį mirusieji esą sugrįžta į gyvųjų pasaulį
Vienas seniausių su Helovinu siejamų tikėjimų teigia, kad spalio 31-osios naktį riba tarp gyvųjų ir mirusiųjų pasaulio tampa neįprastai plona.
Šio prietaro ištakos siejamos su senovės keltų švente Samhain, žymėjusia derliaus sezono pabaigą ir tamsiojo metų laikotarpio pradžią. Ji buvo minima dabartinės Airijos ir kitų keltų kultūros kraštų teritorijose.
Pagal senąsias tradicijas, šiuo metų laiku antgamtinės būtybės galėjo lengviau patekti į žmonių pasaulį. Vėlesniuose airių tikėjimuose buvo pasakojama ir apie mirusių artimųjų sielas, sugrįžtančias aplankyti namų.
Todėl ši naktis reiškė ne vien šventę, bet ir būtinybę apsisaugoti nuo nepageidaujamų svečių.
Ilgainiui senieji papročiai persipynė su krikščioniškomis Visų Šventųjų dienos išvakarių tradicijomis. Taip pamažu formavosi šiuolaikinis Helovinas, kuriame susitinka senasis folkloras, religinių švenčių istorija ir pramogos.
2. Užgesusi žvakė galėjo reikšti nepageidaujamą svečią
Įsivaizduok: sėdi prie stalo, už lango tamsu, o priešais deganti žvakė staiga užgęsta. Šiandien greičiausiai pagalvotum apie skersvėjį. Tačiau senųjų tikėjimų pasaulyje netikėtas liepsnos pasikeitimas galėjo būti suprantamas kaip antgamtinis ženklas.
Ugnis nuo seno turėjo ypatingą reikšmę. Per Samhain buvo kūrenami laužai, simbolizavę apsaugą, bendruomenės vienybę ir perėjimą į tamsųjį metų laikotarpį.
Vėlesniame folklore žvakės ir žibintai taip pat siejosi su apsauga nuo dvasių. Nors pasakojimai apie savaime užgęstančią žvakę skirtingose vietovėse skyrėsi, mintis, kad liepsna gali perspėti apie nematomą buvimą, puikiai tiko šiurpioms istorijoms.
O kodėl per Heloviną skaptuojami moliūgai?
Įdomu tai, kad pirmieji šiurpūs žibintai Airijoje buvo gaminami ne iš moliūgų, o iš ropių. Jose išpjaustyti veidai turėjo gąsdinti, o pats paprotys buvo siejamas ir su legenda apie klajojantį Džeką, pasmerktą amžinai nešiotis žibintą.
Airių emigrantams persikėlus į Šiaurės Ameriką, ropes ilgainiui pakeitė didesni ir lengviau išskaptuojami moliūgai. Taip atsirado vienas atpažįstamiausių šiuolaikinio Helovino simbolių.
3. Veidrodyje buvo galima išvysti būsimą vyrą arba šiurpų regėjimą
Vienas paslaptingiausių Helovino prietarų susijęs su veidrodžiu.
Seniau buvo tikima, kad veidrodis gali atskleisti daugiau nei žmogaus atvaizdą. Ypač išpopuliarėjo būrimai, kuriais jaunos merginos mėgindavo sužinoti, už ko ištekės.
Pagal vieną iš senųjų papročių mergina turėdavo tamsiame kambaryje, žvakės šviesoje, žiūrėti į veidrodį. Tikėta, kad jame gali pasirodyti būsimo vyro veidas.
Kai kuriose šio būrimo versijose reikėdavo prieš veidrodį valgyti obuolį ar šukuotis plaukus. Tačiau pasakojimai turėjo ir bauginančią pusę: vietoj laukiamo mylimojo galėjo pasirodyti grėsmingas atvaizdas, laikytas blogu ženklu.
Kodėl toks prietaras galėjo atrodyti įtikinamas?
Mokslininkai yra tyrinėję vadinamąją keisto veido veidrodyje iliuziją. Ilgiau žiūrėdami į savo atvaizdą esant silpnam apšvietimui, kai kurie žmonės pradeda pastebėti neįprastus veido iškraipymus ar net svetimus veidus primenančius vaizdus.
Tai regimojo suvokimo reiškinys, o ne antgamtinių jėgų įrodymas. Vis dėlto nesunku suprasti, kodėl prieš kelis šimtmečius toks regėjimas galėjo išgąsdinti net drąsiausią žmogų.
4. Juoda katė laikyta raganos palydove ir nelaimės pranaše
Juoda katė – vienas atpažįstamiausių Helovino simbolių. Tačiau jos šiurpi reputacija atsirado gerokai anksčiau nei pirmieji siaubo filmai.
Viduramžių Europoje katės, ypač juodos, buvo siejamos su raganavimu ir tamsiosiomis jėgomis. Tikėta, kad jos gali būti raganų pagalbininkės, o kartais net pačios raganos, pasivertusios gyvūnais.
Tylūs judesiai, švytinčios akys tamsoje ir paslaptingas elgesys tik stiprino šias baimes. Taip ilgainiui paplito prietaras, kad kelią perbėgusi juoda katė pranašauja nelaimę.
Tačiau įdomiausia tai, kad skirtinguose kraštuose šis prietaras turėjo visiškai priešingas reikšmes. Kai kuriose britų tradicijose juodos katės laikytos ne nelaimės, o sėkmės ir klestėjimo simboliu.
Tad kitą kartą pamačiusi juodą katę prisimink: tai, kas vienur laikyta blogu ženklu, kitur žadėjo laimę.
5. Helovino kaukės turėjo suklaidinti ne žmones, o dvasias
Šiandien persirengiame raganomis, vampyrais, kino personažais ar elegantiškais vaiduokliais. Tačiau ankstesnėse tradicijose kaukės turėjo ne tik pramoginę reikšmę.
Airijoje ir Škotijoje ilgą laiką gyvavo paprotys persirengus vaikščioti iš namų į namus. Žmonės dėvėdavo neįprastus drabužius, slėpdavo veidus ir kartais stengdavosi atrodyti kuo baisiau.
Su šiais papročiais buvo siejamas tikėjimas, kad persirengėlis gali suklaidinti antgamtines būtybes arba jas atbaidyti.
Kaukė tarsi suteikdavo kitą tapatybę. Žmogus, pasislėpęs po svetimu veidu, galėjo bent trumpam tapti tuo, ko pats bijojo.
Tiesa, neįmanoma visų šiuolaikinių Helovino kostiumų tiesiogiai susieti su vienu senoviniu ritualu. Persirengimo papročiai keitėsi, juose susipynė religinės tradicijos, liaudies pramogos ir įvairių laikotarpių kultūra.
Tačiau pati idėja išliko žavi: vieną naktį per metus galime tapti kažkuo kitu.
Gal todėl persirengimas iki šiol taip traukia. Kaukė leidžia ne tik išgąsdinti kitus, bet ir išbandyti vaidmenį, kuriam kasdienybėje galbūt pritrūktų drąsos.
6. Obuolio žievė galėjo išduoti būsimo mylimojo vardą
Helovinas kadaise buvo ne tik dvasių ir šiurpių istorijų, bet ir meilės būrimų naktis. Airijoje ir Škotijoje jaunos merginos įvairiais ritualais mėgindavo sužinoti, už ko ištekės ir kokia jų laukia romantinė ateitis.
Vienas populiariausių prietarų buvo susijęs su obuolio žievele. Obuolį reikėdavo nulupti viena ilga, nenutrūkstančia juostele, o žievę mesti per petį. Tikėta, kad ant žemės nukritusi ji sudarys raidę, kuria prasidės būsimo vyro vardas.
Kitas žinomas paprotys – obuolių gaudymas dantimis iš vandens dubens. Kai kuriose tradicijose tikėta, kad pirmoji obuolį pagavusi mergina pirmoji ištekės.
Meilės ateitį bandyta spėti ir iš riešutų. Du riešutai būdavo pavadinami įsimylėjėlių vardais ir dedami prie ugnies. Jei jie degdavo ramiai, tai laikyta santarvės ženklu, o spragsėjimas ar staigūs judesiai galėjo pranašauti nesutarimus.
Nors šiandien tokie būrimai atrodo kaip nekalti vakarėlių žaidimai, jie primena, kad noras sužinoti meilės ateitį beveik nepasikeitė. Tik vietoj obuolio žievelės dabar dažniau renkamės horoskopus ar taro kortas.
Kodėl Helovino prietarai vis dar šiurpina, nors žinome jų paaiškinimus?
Atrodytų, gyvename laikais, kai beveik kiekvienam paslaptingam reiškiniui galime rasti paaiškinimą. Žvakė užgęsta dėl oro judėjimo, veidrodis gali sukelti regėjimo iliuzijų, o juoda katė neturi jokios įtakos mūsų sėkmei.
Tačiau prietarai veikia ne vien per tikėjimą antgamtinėmis jėgomis. Jie paliečia kur kas gilesnį žmogaus poreikį – suprasti nežinomybę ir suteikti prasmę atsitiktinumams.
Helovinas šiam jausmui sukuria tobulą aplinką. Už lango temsta, mirga žvakės, kažkur girgžda durys, o vaizduotė akimirksniu ima kurti istorijas.
Galbūt todėl seni prietarai išlieka net tada, kai nebelaikome jų tiesa. Jie leidžia trumpam sugrįžti į pasaulį, kuriame kiekvienas šešėlis turėjo savo paslaptį, o kiekvienas netikėtas ženklas galėjo reikšti kažką daugiau.
Tad jei šį Heloviną žvakė netikėtai užges arba kelią perbėgs juoda katė, prisimink: tai nebūtinai blogas ženklas. Kartais už šiurpiausių istorijų slypi tik šimtmečius gyvuojantys žmonių bandymai paaiškinti tai, ko jie kadaise nesuprato.
