Dar vaikystėje prisilietusi prie molio, šiandien 20-metė Ugnė Žemeikytė kuria keramikos gaminius, kurie kalba ne tik forma, bet ir žodžiais. Jos darbai – tai puodeliai, dubenėliai ir lėkštės su žemaitiškais užrašais, širdelėmis ir šiluma, kurią pajunti vos paėmęs kūrinį į rankas. Ugnė kilusi iš Žemaitijos, o jos kūryba tapo savotišku tiltu tarp šeimos šaknų, kalbos ir šiuolaikinio jauno žmogaus jautrumo.
„Krūzas ir torielka“ – pavadinimas, gimęs natūraliai
Ugnės keramikos prekinis ženklas vadinasi „Krūzas ir torielka“, kas žemaitiškai reiškia „puodelis ir lėkštė“. Pavadinimas atsirado be ilgų strategijų – iš kasdienės šeimos kalbos.
„Mano šeima visada kalba žemaitiškai. Kažkas paminėjo žodį krūzas, vėliau – torielka, ir supratau, kad taip ir vadinsiu savo kūrybą“, – pasakojo ji. Tik po pirmojo sėkmingo degimo tapo aišku, kad keramika jos gyvenime liks ilgam.
Nuo pirmos klasės iki 60 kilogramų molio
Meilė moliui prasidėjo dar pirmoje klasėje, lankant mokyklos dirbtuves. Vėliau ši aistra buvo primiršta, kol dvyliktoje klasėje Ugnė pajuto perdegimą ir pradėjo ieškoti naujos veiklos. Įkvėpimas atėjo netikėtai – per „Pinterest“, kur pamatyti balto molio gaminiai paskatino imtis savarankiško mokymosi.
„Tada mamai pradėjau sakyti, kad, kai turėsiu keramikos krosnį, iškart užsiimsiu. Bet šeimos padrąsinta pradėjau gaminti dar neturėdama tos krosnies – pradėjau domėtis, savarankiškai mokytis“, – kalbėjo mergina.
„Atsimenu tada nuvažiavau į dailės prekių parduotuvę ir išsirinkau pirmus 5 kilogramus molio, mažą indelį glazūros ir raudonų dažų, jog galėčiau piešti širdeles. Tuomet grįžusi iškart sėdau nusilipdyti pirmąjį puodelį sau. Tie raudoni dažai, pasirodo, buvo netinkami keramikai, tad teko pirkti kitus. Bet juos pasilikau kaip prisiminimą apie savo pradžią“, – juokėsi ji.
Tų metų Kalėdoms Ugnė paruošė puodelių ir žvakidžių iš 10 kilogramų molio. Na, o praėjusioms Kalėdoms – net iš 60 kilogramų.
Žemaitiški žodžiai – iš meilės ir drąsos mokytis
Iš pradžių Ugnės keramika buvo dekoruota gėlėmis, vėliau – širdelėmis. Tačiau lūžis įvyko, kai ji nusprendė ant gaminių rašyti žemaitiškai. Pirmasis dubenėlis su užrašu „mīlu tavi“, sukurtas Motinos dienai, sulaukė didelio susidomėjimo ir tapo naujos krypties pradžia.
Paradoksalu, bet pati Ugnė augo žemaitiškoje šeimoje, nors ilgą laiką žemaitiškai nekalbėjo.
„Su manimi šeima kalba žemaitiškai, o aš atsakau bendrine kalba“, – juokėsi ji.
Tik prieš metus, susimąsčiusi apie savo šaknis ir senelius, nusprendė rimtai mokytis žemaičių kalbos. Šiandien ji ne tik mokosi, bet ir drąsiai ją naudoja kūryboje.
Kūryba, vedama nuojautos
Ugnės keramikoje vyrauja meilės, tautiniai ir gamtos motyvai. Ji beveik niekada iš anksto neplanuoja piešinių – pirmiausia pasirenka frazę, o tuomet leidžiasi vedama nuojautos, kas labiausiai tiks konkrečiam gaminiui ir žmogui. Gėlės, širdelės, paprasti, bet prasmingi simboliai kuria jaukų, atpažįstamą stilių.
Ne viena veikla, o visas pasaulis
Nors keramika užima didelę dalį merginos gyvenimo, ji – žmogus, neišsirenkantis vienos veiklos. Didžioji jos aistra – mada ir rūbų kūrimas. Šiuo metu ji mokosi siuvimo, daug neria, domisi folkloru, tautiniais raštais ir siekia juos integruoti į kasdienę kūrybą.
Muzika – dar viena neatsiejama gyvenimo dalis. Ugnė dainuoja, groja, o pastaruoju metu atrado ir liaudies dainas, kurios, pasak jos, veikia kaip vaistai. Kūrybiškumas šeimoje – paveldėtas: močiutės mezgė, siuvo, dainavo, senelis buvo muzikantas, mama – siuvėja.
„Atrodo, viską perėmiau iš senelių“, – paaiškino ji.
Meilė – pagrindinė žinutė
Paklausta, ką norėtų, kad žmogus pajustų paėmęs jos kūrinį į rankas, Ugnė atsako paprastai: meilę.
„Šilumą, jaukumą ir tą jausmą, kuris užrašytas žodžiais ir įdėtas į patį molį“, – teigė kūrėja.
Šiandien ji labiausiai džiaugiasi tuo, kad nebijo bandyti, net jei kartais nepasiseka. Šeimos palaikymas ir nepažįstamų žmonių dėmesys suteikia jėgų kurti toliau. O jos keramika tyliai, bet tvirtai primena: šaknys, kalba ir meilė gali tapti stipriausiu kūrybos pagrindu.
